Aldonos Elenos Puišytės elegiškai ir elegantiškai atrodančią (viršelis ir maketas Kęstučio Grigaliūno) lyrikos knygą (ir mažas akmenukas yra akmuo) „Begaliniam kely“ skaičiau klausimo apie tikrovę akivaizdoje. Klausimo, kelto ir Česlovo Milošo, kalbėjusio apie vis didėjančią neįvardytą žmogaus tikrovę. Kur ir kaip yra ši tikrovė, ar ji lieka neįvardyta dėl to, kad neturime kalbos, kuri gebėtų tai padaryti, ar dėl to, kad dalies tikrovės nepersmelkia atskiros patirtys? Ar ir dėl to, kad atskiros patirtys, turinčios išėjimų į kalbą, yra pernelyg užsiėmusios, susirūpinusios savo asmenine istorija?

Aldona Elena Puišytė debiutavo rinkiniu, pavadintu „Žalgirio raktas“ (1970). Rakto kodas yra šios poetės ženklas. Rasti raktą, nusilieti jį iš sidabro ar žalvario, kad juo būtų galima atrakinti ir neįvardytą tikrovę. Baigiantis praėjusio amžiaus septintajam dešimtmečiui, tikrovė, neturėjusi viešos kalbos, buvo vienaip ar kitaip represuotų žmonių likimai. Juk išžudyti, įkalinti, ištremti buvo ne tik žmonės, bet ir jų tikrovė. Tikrovė, kurioje gyveno anos Lietuvos žmonės, neperėję į gyvenimą, kuris buvo tarsi tikrovė. Aldona Elena Puišytė į viešą literatūros tikrovę atėjo neatsisakiusi kitos tikrovės, su ja sujungta genties kraujo ištikimybe, prarastais namais, artimaisiais, kultūros šaknimis. „Įvardijimai ir sąskambiai“ (1985) – poemų knyga – buvo ryški pastanga įveikti to laiko sieną, skiriančią nuo tikrovės, kuri sutapo ir su poetės asmenine istorija. Iš tos sutapties – kalbėjimo energija, jos intensyvumas. Sunkaus likimo knyga, bet neabejotinai sustiprinusi Aldonos Elenos Puišytės poetinių galių jutimą žmonėse, kurie poezijoje ieškojo ne tik oficialiai skatinamų „gyvenamojo laiko“ žymių, bet ir rakto į kitą tikrovę. Po šios knygos poetė priartėjo prie Jono Juškaičio, kilusio iš to paties Jurbarko krašto; krašto, kurio aukščiausią poetinį gūbrį ženklina Jurgis Baltrušaitis. Aliuzijų į šį poetą Aldonos Elenos Puišytės eilėraščiuose yra nemažai – ne tik dėl poezijos autoriteto, bet ir iš pasaulėvaizdžio artimumo. „Baltojo Raitelio baladės: dviejų manuskriptų poema“ (2006), iliustruota Gražinos Didelytės, irgi savaip artina prie knygos „Begaliniame kely“; artina įsipareigojimu tautos atminčiai, už tautą žuvusių kraujui. Žmogaus matymas begaliniam kely, vienišos piligrimų pėdos rodo baltrušaitiškąsias pasaulėvaizdžio dominantes. Pagal jas iš pasaulio pasirenkami aukštieji jo tonai, idealai; jie yra svarbiau už gyvenimo realybes, prieštaras.

Rinkinio pradžioje daugiau ženklų iš mažosios žmogaus tikrovės, iš jo atskirumo, saugumo ir didelėj svetimybėj. Laisvos intonacinės formos, suglaustos į kelias eilutes, neveržiamas griežtesnio rimo, bet lygiai ritmingas. Asketiška atsisakymo nuostata, leidžianti neįsipareigoti konkrečiai gyvenimo tikrovei, o likti ištikimai idealo šviesai, ilgesiui:

Neženklinsiu nieko
daugiau turėjimo ženklu,
atgniaužiu delnus
ir viską paleidžiu, –
net širdyje neįsišaknija
niekas iš šios tikrovės,
vien ta vaiski šviesa
ir jos ilgesys begalinis.  

                                p. 14

Savosios patirties žmogus negali apeiti, bet ir ji ne visa priklauso didžiųjų reikšmių ir prasmių laukui. Aldona Elena Puišytė ir iš savo atskirosios tikrovės, iš patiriamų, išgyvenamų akimirkų atsirenka tai, kas sudera su begalinio kelio projekcijomis. Unikalios yra tos dermės, kurios į didžiąją kelionę, į begalinį kelią pakyla iš pirminio, glaudžiausiai su žmogumi sutapusio būties rato. Bet iš to, į kurį sąmonė reaguoja kaip į sau artimiausią, pasirinktą, saugomą ir saugantį. Būties ratai-ratilai, kuriuose galima atpažinti ir biografines detales, bet tik kaip ženklus:

Šaltinio vanduo gaivus,
sultingi sodo vaisiai,
skambi dukraitės fleita
ir sūnaus paveikslai,
šiltas saulės spindulys
ant Rilkės knygos lapų,
paprastas tylus buvimas,
tai iš tiesų malonė.  

                         p. 12

Nesunku suvokti, kad išskiriama tai, kas turi galią gyvenimą harmonizuoti, leisti suvokti malonės veikimą pirminėmis formomis, dėkoti už tai, vėlgi savitai išreiškiant baltrušaitiškąjį pasitikėjimą būtimi.

Knygos eilėraščius galima suvokti kaip atskirus tekstus, bet natūralus yra ir jų cikliškumas, prasitęsimas tarsi iš tos pačios versmės. Iš nuošalės namų, kurie labiausiai ženklina prarastus vaikystės namus, ir iš begalinio kosmoso – vienodai teisėtai ir galimai intensyviai, nes slėpiningi visatos takai kertasi kiekviename taške. „Begaliniame kely“ sutelkti tekstai tarsi atsargiai palytėti Rytų dvasinės išminties, o gal tos bendrosios dvasios, persmelktos amžinybės šviesos, pirmesnės už atskiras kultūrų, religijų, tikėjimų šakas. Išpažįstamas būties slėpinys, neperskaitomi, neiššifruojami slėpiningų kosminių manuskriptų rašmenys. Matomi, jaučiami, girdimi tie, kurie bandė tuos rašmenis skaityti: Hildegarda, sesuo išmintingoji iš viduramžių vienuolyno celės, vos jaučiami Oskaro Milašiaus, Šatrijos Raganos pėdsakai. Gal ir Onės Baliukonės, hermetikės, ezoterikės, tik ekstatiškesnių būsenų, ritmų, intonacijų. Aldona Elena Puišytė neišeina iš refleksinių, meditacinių apribų. Meditacinė rimtis apskritai laikoma malonės taku, atveriančiu žemės daiktų įvairovę („Kai meditacijos rimtis...“). Galime suabejoti, ar slėpinio, slėpiningo kartojimasis eilėraščiuose yra raktas, ar tik klišė, eilėraštį stabdanti. Bet ir abejonę pristabdo klausimas – ar slėpinys priklauso tik eilėraščiui, ar bendresniam pasaulio vaizdiniui, kuriam ir pats žmogus yra pavaldus. Taip, tėra tik kelias – ir tiesioginės, ir nematomos prasmės:

Koks sunkus ir ilgas kelias,
bet kokia neapsakoma
jos atrasta tylioji gelmė.  

                               „Tolsta, jau tolsta...“, p. 47

Ciklu „Genties foliantai“ grįžtama į poetei patį esmingiausią erdvėlaikį – palei vaikystės sraunią upę, į atminties tylius peizažus. Atpažįstami gimtinės apribai – Girių bažnyčia, senasis kelias pro Skirsnemunę ir Vytėnus, Antvardės (ir Jurgio Baltrušaičio gimtosios vietos), neatskiriamai susipynę, kas sapnas, kas ne. Pridurtume – kas skaityta iš Oskaro Milašiaus, Šatrijos Raganos: seni dvarai, altana sename parke, prosenių portretai ant sienos. Brėžiami iškilnieji genties portreto bruožai, abstraktūs, bet ir gražiai konkretizuojami giminių likimais, veidais (asketiškas jaunas klierikas); kilnumas derinamas su senos sodybos ūkiniu gyvenimu (tėvas, apeinantis sodą, klojimą ir tvartą), su šventumo patirtimis (angelai, Trys karaliai), su atsiminimais (senas nuotraukų albumas), su gimtojo kaimo žmonių likimais. Poetės balsas pereina į apibendrintą paskutiniosios iš tos genties poziciją. Paskutiniosios apverkia savo genties lemtį. Tad natūraliai prie verksmo tonacijos prisijungia knygos skirsnis – „Deboros raudos“, iškilnus kalbėjimas aukštaisiais lemties žodžiais; ciklas parašytas 1983 metais, bet vientiso kalbėjimo įspūdis nesutrikdomas.

„Šimtmečių ašaruvė. Paraščių manuskriptai“ pačiu ašaruvės žodžiu susisieja su Jurgiu Baltrušaičiu; aliuzijomis į istoriją ir į Koheleto išmintį stiprinama viltis, kad „genealogijos ąžuolo šaknys / skaldytos aršiai, bet gyvos“. Paskutiniąja knygos dalimi „Visi viename laike“ tarsi jungiamasi prie „Įvardijimų ir sąskambių“, pereinama į imperatyvesnį toną, kuriam paklūsta netikėtas žodis klaidūnai: „vaikai klaidūnai, kol ne vėlu, atsibuskit, apginkite žemės gyvybę.“

Visi moraliniai imperatyvai, su jais susijusi žmogiškoji paguoda šiandien sunkiai randa kelią į žmogaus širdį. Nežinome, kodėl; kodėl pačios geriausios intencijos neišveda mūsų į teisingus kelius.

Bet nežinome ir to, kaip gyvenimas klotųsi, jei niekas neskelbtų moralinių imperatyvų, neragintų atsibusti.