„Stebuklingoji būdelė” yra debiutinė, tačiau labiausiai išgarsėjusi amerikiečių rašytojo ir architekto Nortono Justerio knyga. 1961-aisiais publikuotas kūrinys jau penkis dešimtmečius populiarus tarp skaitytojų, verčiamas į užsienio kalbas, literatūros kritikų priskiriamas prie vertingos modernios klasikos. Jo pagrindu sukurtas animacinis filmas, muzikinis spektaklis, ji plačiai naudojama mokyklose (dažniausiai siūloma vaikams nuo 8 iki 11 metų), bet mėgstama ir suaugusiųjų.
Knyga prasideda realistiniu pagrindinio veikėjo pristatymu: berniukas Milas nuobodžiauja, jo niekas nedomina nei mokykloje, nei namie. Po kelių puslapių startuoja pasakinis kūrinio lygmuo: savo kambaryje Milas aptinka netikėtą siuntinį – kelio rinkliavos būdelę, automobilį ir keistą žemėlapį. Ši originali detalė pagaviai užmezga intrigą, tačiau kūrinyje atlieka tik epizodinį ir vaikų literatūroje net per daug tradicinį vaidmenį − perkelia herojų iš tikrovės į antrinį pasaulį. Istorija įrėminta taip pat tradiciškai: fantazijos šalyje praleidęs ištisas savaites, berniukas finale grįžta į savo įprastą realybę, ir pasirodo, kad praėjusi tik valandėlė.
Pasakinė erdvė žaižaruoja autoriaus išmone: čia plyti Lūkesčių kraštas, tyvuliuoja Žinių jūra, kyla Sumaišties kalvos, šurmuliuoja Žodynmiestis ir Skaičiamiestis ir t. t.; veikia labai saviti, išraiškingi personažai, pavyzdžiui, dykinėjantys Apatijos gyventojai letarginiai, pareigūnas Šriftas, gydytojas Disonansas, sunkiausius žodžius paraidžiui ištarianti bitė ar spalvingas galingųjų elitas: „Apibrėžties kunigaikštis. Reikšmės ministras. Priereikšmio viceministras. Esmės hercogas. Sampratos grafas.“ (p. 38)
Vien pacituota toponimika ir veikėjų vardai atskleidžia autoriaus sumanymą, tam tikras idėjines schemas ir didaktines užmačias alegoriškai rašyti apie žmogaus elgesio paskatas ir pasekmes, silpnybes ir jų įveikos būdus, žinių ir atkaklumo svarbą, kūrybingumo ir racionalumo dermę. Knygoje vietomis neišvengta tiesmuko moralizavimo, tačiau apskritai abstrakcijos ir gyvenimo dėsniai vaizdingai ir įtikinamai sugyvinami konkrečiais veikėjais bei scenomis.
Savo sumanymą autorius įgyvendina nuotykiniu siužetu: Milas iškeliauja vaduoti princesių Prasmės ir Žaismės, kurios buvo ištremtos iš Išminties miesto, susikivirčijus skaičių ir žodžių miestų valdovams. Kaip reikalauja kūrinio žanras, herojus ir jo palydovai aplanko neregėtus kraštus (triukšmo ir tylos, garsų ir spalvų), susipažįsta su keisčiausiomis būtybėmis (pvz., 0,58 dalimi vaiko, kuris tiesiogiai įkūnija statistinį vidurkį – likutį nuo vidutiniškai šeimose gyvenančių 2,58 atžalų), susigrumia su demonais (kurie iš tiesų yra žmogiškos silpnybės: bijoti, nekritiškai klausyti patarimų, pamiršus prioritetus paskęsti smulkiuose darbuose ir pan.).
Knygoje gausu sentenciškų frazių, pavyzdžiui: „Ar rasi savo kelią, ar nerasi, kokį nors kelią tikrai surasi“ (p. 17) arba: „Tikėkis visko ir tavęs neištiks joks netikėtumas“ (p. 18). Tarp svarbiausių kūrinio teiginių – raginimas budinti savo protą, stengtis savarankiškai mąstyti: „...ką nors žinoti – dar negana. Kur kas svarbiau žinoti, kodėl reikia tai žinoti ir kaip panaudoti tai, ką žinai.“ (p. 234) Nuotykių verpetuose autorius nuosekliai brandina protagonisto savivoką: po stebuklingos kelionės Milas naujai pažvelgia į savo aplinką, pajaučia gyvenimo džiugesį, atgaivina jusles, atranda daugybę naujos veiklos.
Rimti pamokymai, išmintingos pastabos išnyra linksmame, vietomis net satyriškame pasakojime. Ypač augesniam skaitytojui atsiveria daugiasluoksnis kūrinio humoras, situacijų daugiareikšmiškumas. Antai smigi, ironiška visuomenės gyvenimo kritika: veikėjas Miglapūtys giriasi, kad „šiandien daugybė mūsų giminės atstovų užima aukštus valdžios postus visame pasaulyje. Istorija pilna miglapūčių“ (p. 53).
„Stebuklingoji būdelė“ nėra eilinė nuotykinga pasaka. Ją itin išskiria dėmesingumas kalbai, sudėtingi žaidimai žodžiais. Kūrinį galima laikyti niuansuota pasaka apie kalbą, veiksminga priemone ugdyti vaikų kalbinį sąmoningumą, sinonimikos pajautą, žodyno estetiką. Šiuo požiūriu knygoje gausu įspūdingų pasažų, pavyzdžiui: „Aš permatau, mano tėvas numato, motina įmato, brolis apmato, dėdė mato šilta ir šalta, o mažoji sesutė Alisa viską sumato“ (p. 107). Į pasakojimą darniai įpinta daugybė frazeologizmų, patarlių, klišių, kurie išardomi, atnaujinami, paverčiami konkretika. Principą iliustruoja kad ir šmaikštus autoriaus pasijuokimas iš „apkerpėjusių tiesų“ – karaliaus kerpykla kepa apgaulingai saldžias, glajumi apipiltas klišes (pvz., „Žemė yra plokščia“), kurios „atrodo skaniai, bet nuo jų galima smarkiai sunegaluoti“ (p. 92).
Frazeologizmais ir žodžių žaismu pagrįstas tekstas reikalauja itin išradingo vertėjo darbo. Lietuviškas „Stebuklingosios būdelės“ variantas perteikia didumą originalo atmosferos ir gana sėkmingai žongliruoja mūsų kalbos leksika. Vertėjui teko kurti ir naujadarus, pavyzdžiui, skaičiakasiai (mat kūrinyje skaičiai yra naudingos iškasenos). Dėl suprantamų priežasčių – artimos reikšmės frazeologizmai anglų ir lietuvių kalbose gali būti formuluojami visiškai skirtingomis situacijomis – kai kurie išversti vaizdai, detalės neturi pradinio asociacijų tinklo. Ilgiau būtų galima diskutuoti, ar taikliausiai parinktas knygos pavadinimas (The Phantom Tollbooth = Stebuklingoji būdelė).
Lietuvoje leidžiama užtektinai, bet labai skirtingos meninės prabos amerikiečių literatūros vaikams. Nuotaikinga, išmintinga, prasmingus žodžių žaidimus žaidžianti „Stebuklingoji būdelė” praturtina kokybiškąją jos dalį.
Recenzijos autorė yra humanitarinių mokslų daktarė |
