Meluočiau, jei sakyčiau, kad Aidi Vallik knyga „Kaip laikaisi, Ana?“ yra tikras, grynakraujis debiutas.

Anaiptol. Aidi Vallik bent dešimt metų ne tik rašė eilėraščius, bet juos ir publikavo. Taigi, literatūroje ne naujokė. Vis dėlto būtent knyga, skirta visų pirma paaugliams, privertė estus (ir ne tik juos)  apie jauną literatę kalbėti daug, dažnai ir...  kuo įvairiausiomis intonacijomis.

Visų pirma – truputis Aidi Vallik biografijos.

Ji gimė 1971 metais, studijavo Tartu universitete estų filologiją, mokytojavo  Haapsalu (Vakarų Estijoje ).  2001 metais Estijos literatūros informacijos centras ir leidykla ,,Tänapäev“  paskelbė knygų paaugliams konkursą. Nugalėtoja tapo Aidi Vallik ir jos knyga „Kaip laikaisi, Ana?“ Šis kūrinys sulaukė dviejų tęsinių – „Kas naujo, Ana?“ (2002) ir „Kas tau nutiko, Ana?“ (2006). Verta minėti ir tai, kad paauglės Anos istorija pasklido po teatrų scenas, sukurtas ir filmas.

Šią knygą, lietuviškai pasirodžiusią 2005 metais,  Lietuvoje spėjo perskaityti daug kas. Ir paaugliai, ir  jų tėvai, ir mokytojai, ir jaunimo  literatūros kritikai. Jau plačiai paskelbta, kad savo tėvynėje Estijoje Anos istorija tapo bestseleriu. Kaimyninėje Latvijoje – taip pat. Beje, Latvijoje ją įvertino ne tik paaugliai. 2008 metais Aidi Vallik įteikta garbinga Jano Baltvilko premija. Ta proga noriu priminti, kad Baltvilko premiją neseniai pelnė ir mūsų rašytojas bei dailininkas Kęstutis Kasparavičius.

Bet kaip gi laikosi Ana Lietuvoje?

Stebuklo neįvyko. Knyga perkama, skaitoma, aptariama,  tačiau bestseleriu jos tikrai nepavadinsi.

Kodėl? Kuo skiriamės mes nuo estų, latvių?

Ogi tuo, kad Lietuvoje ir paaugliams,  ir jaunimui knygų leidžiama kur kas daugiau nei mums artimose Latvijoje, Estijoje.

Beje, ta mūsų lietuviškoji jaunatviška gausa – verstinės knygos. Savų, deja,  turime nedaug. Onos Jautakės „Kai aš buvau Kleo“, Remigijaus Misiūno „Sutrumpintas meilės terapijos kursas“, Gendručio Morkūno „Velniškai karštos atostogos“,  Kazio Sajos „Čia kažkas yra“,  Antano Pivoro „Vėjūnės svajos ir meilės paslaptys“, Vytauto Račicko „Baltos durys“ – štai koks negausus pastarųjų metų leidybos, skirtos paaugliams, derlius (vardinu knygas, išleistas nuo 2009 m. rugsėjo pirmos dienos iki 2010 m. rugsėjo pirmos).

Ar ieškoti  bibliotekose Anos istorijos?

Taip.

Jei būtų neverta, kažin ar apie knygą pasakočiau.  Beje, pasakoju jau ne pirmą kartą – esu ją minėjusi ir anksčiau rašytose apžvalgose.

Ši knyga svarbi tuo, kad ir keturiolikmečiai, ir septyniolikmečiai joje ras save – norus, svajones, laisvės ilgesį,  blaškymąsi, įniršį, begalinį geismą būti suprastam. Nesu jaunatviško slengo žinovė, bet spėju: vertėja Viltarė Urbaitė pasistengė, kad tekstas prabiltų paaugliams artima kalba.

Reiškiu pagarbą rašytojos Aidi Vallik atvirumui: ji sąžiningai papasakojo, kaip gimė knyga.

Aidi Vallik teiravosi savo moksleivių, kokia knyga jiems būtų įdomi. Sužinojo: kūrinys turi būti apie juos pačius. Būtina meilės istorija, šiek tiek sekso, barnių su tėvais ir draugais, nelaimingas atsitikimas.

Remdamasi šiuo receptu, mokytoja parašė savo pirmąją knygą ir... sulaukė ne tik sėkmės, bet ir kritikos. Receptas kiek padėjo, tiek pakenkė.  Įgudęs skaitytojas čia pat pajunta: knyga labiau padaryta, nei sukurta.

Pagal panašų receptą knygas paaugliams ir jaunimui rašo (daro)  daug kas.  Sumeistrautos, o ne sukurtos knygos patiria panašią dalią: būna itin reikalingos, o kiek vėliau – nuslopsta, nunyksta. Niekas kitas taip greitai nesensta, kaip mada – ak, kokie būtume laisvi, kokie įdomūs ir nepakartojami, jei pasaulis drįstų būti nemadingas...

Knygos siužete pinasi dvi linijos. Tai – pačios Anos ir jos mamos istorija. O dėl visko kaltas rūsys... Ten Ana rado mamos dienoraštį. Apie ką rašė mama jaunystėje?

Apie tranzavimą, girtavimą, nakvynes pakrūmiuose, seksą... O mamai tuomet buvo tik septyniolika! Ima aiškėti tikrai dramatiška istorija: Anos tėvas – netikras, nors nė už ką vaiko neišsižadėtų. Juk augina ją nuo pat kūdikystės.

Nepasakytum, kad Ana mamos dienoraštį skaito godžiai. Priešingai. Skaito iš lėto, leisdama sau pasikankinti. Aš jos vietoje tai jau tikrai įveikčiau per naktį.

Mergaitė taip griežtai smerkia mamą, kad... ima gyventi absoliučiai taip, kaip kadaise gyveno smerkiamoji. Pabėga iš namų. Pasislepia su kompanija miško namelyje. Suprantama, kad nelaimingas atsitikimas jau tyko pabėgėlių – iš maudynių jūroje nebegrįžta Olegas. Dar ne viskas... „Bendražygiai“ apvagia Aną – nei pinigų, nei telefono.

Kaip išsikapanoti?

Išsikapanos...  Juk mama – šalia, tame pačiame miške. Tai – ne metafora. Mama iš tiesų glaudžiasi netoliese, stebi dukters nuotykius, bet neskuba kištis.

Estijos literatūros žinovai tvirtina, kad knygos tęsiniai meniškai įtaigesni, o aktualumo neprarado.

Nors ir griežtokai vertinau knygą, tikrai mielai tuos tęsinius  – tas Anos sėkmių ir nesėkmių istorijas – paskaityčiau lietuviškai ar kita suprantama kalba.

Man svarbu, kad kiekvienas žmogus, kiek jam bebūtų metų, galėtų knygose rasti save.

Beje...

Gal ir Lietuvoje – kada nors, kas nors – paskelbs konkursą, kuriame sužibės niekam nežinomi jauni rašytojai. Arba žinomi švystels naujai, kitaip.

Kas ir kada?

Gintarė Adomaitytė