Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga 2007 m. įsteigė Antipremiją už aplaidų požiūrį į vertėjo darbą ir gerų leidybos tradicijų nepaisymą per pastaruosius trejus metus: už nevykusius grožinės ir humanitarinės literatūros vertimus (už originalo iškraipymą, prastą lietuvių kalbą, aklą sekimą kitu to kūrinio vertimu), už vertėjo autorinių teisių pažeidimą (vertėjo pavardės neminėjimą, vertimų kartotinius leidimus be sutarties etc.), už netikusį redagavimą. Kandidatus Antipremijai siūlė skaitytojai. Pasiūlytas knygas vertino savo srities profesionalai.

 
                2008 m. ANTIPREMIJOS LAUREATAI, paskelbti per Vilniaus knygų mugę vasario 22 dieną


1. „Jotemos“ leidykla už barbarišką antikos vardų ir realijų darkymą romanuose:

Robert Harris. „Pompėja“ (2004 m., vertė Indrė Žakevičienė, redaktorės Asta Kristinavičienė, Neringa Žilinskaitė);
Robert Harris. „Imperium“ (2007 m., vertė Arvydas Malinauskas, redaktorius Jonas Vabuolas);
Matilde Asensi. „Paskutinysis Kato“ (2007 m., vertė Indrė Žakevičienė, redaktorius Jonas Vabuolas).
Plačiau – Dalios Dilytės straipsnyje.


2. „Obuolio“ leidykla už „Auksinio obuolio seriją“, po kurios auksu įsigraužė kirminas.
Plačiau – Dalios Švambarytės straipsnyje.

3–5. Leidyklos „Eridanas“, „Margi raštai“ ir „Presvika“ už vertėjo pavardės neminėjimą pristatant leidžiamas knygas savo tinklalapiuose.

6. Pranas ir Valdimaras Sasnauskai už sudarytojų „talentą“ ir tariamą daugiakalbystę.
Šiuos ponus būtų galima pavadinti vaikų literatūros leidybos mafija. Nežinia, ar iš meilės vaikams, ar iš pikto noro teršti jaunas sielas ir protus, ar iš pelno godulio jie nepailsdami sudarinėja ir siūlo leidykloms įvairiausias knygas, daugiausia – vaikiškas.

Štai knyga „Šauniausios Europos šalių pasakos“. Parašyta: vertė ir sudarė Pranas Sasnauskas, leido „Norekso valdos“ 2007 m. O knygoje – lenkų, latvių, vokiečių, estų, prancūzų, suomių, anglų pasakos. Ar turėtume patikėti, kad vertėjas moka net 7 kalbas? Ar versta iš kokios nors vienos kalbos? Ar iš viso neversta, o perpasakoti kitų vertimai? Vertimo šaltiniai nenurodyti.

P. ir V. Sasnauskai skelbiasi vertę ir sudarę „Brolių Grimų pasakas“ („Norekso valdos“, 2006). Nors sudarytojai knygoje nurodė šaltinį (tiesa, nesugebėjo be klaidų) – „Die Kinder und Hausmärchen der Bruder Grimm. 1892“, – kyla abejonių, ar vertė jie patys. Jei ir patys – ar iš vokiečių kalbos ir iš šio šaltinio. Lietuviški vertimai skurdūs, netikslūs, patrumpinti. Pvz., keli pasakų pavadinimai: „Raudonoji kepuraitė“, „Vilkas ir septyni maži ožiukai“ (ožiukai ir taip yra maži), „Rumpelštilcas“ (tai nei šiaip, nei taip adaptuotas pasakos „Rumpelstilzchen“ herojaus vardas; jį A. Druktenis vertė „Runcuncukas“, J. Balčikonis – „Bildukas“, T. Četrauskas – „Ražinis“).

P. Sasnauskas yra vertęs ir sudarinėjęs knygas 2007 m. LLVS antipremijuotai leidyklai „Vaiga“. Pvz., „Linksmosios Europos tautų pasakos“ (2001), kartu su V. Sasnausku vertė ir parengė „Gražiausias Anderseno pasakas“ (2006).

V. Sasnauskas leidyklai „Norekso valdos“ yra sudaręs rinkinius „Auksinės žirgo pasagos“ (2006), „Pasakos apie karalius ir karalaites“ (2006), kuriose greta originalių lietuviškų sudėjo ir verstines pasakas, tačiau nenurodė, kad jos verstos (pvz., „Apdovanotas Markas“).

Itin keisti leidiniai – knygelės, kuriose tik viena pasaka, jos autorius neminimas, užtat parašyta „sudarė Valdimaras Sasnauskas“. Pvz., „Bjaurusis ančiukas“ („Dajalita“, 2006), „Pelenė“ („Dajalita“, 2006), „Trys paršiukai“ („Dajalita“, 2005). Kaip galima sudaryti vieną pasaką?

Tokių beverčių, vaikų skonį gadinančių leidinių įvairiausiose leidyklose Sasnauskai yra išleidę begalę. Beje, P. Sasnauskas 2005 m. buvo dešimtas LATGA agentūros populiariausių autorių dešimtuke. Ar nebus taip, kad šį populiarumą jis pelnė ne savo sukurtaisiais, o svetimais „sudarytais“ kūriniais?

Įsigali itin ydinga verstinės vaikų literatūros leidybos praktika: daug leidėjų nemąstydami pelnosi perleisdami senus vertimus iš tarpinių kalbų, leisdami įvairiausias adaptacijas, perpasakojimus, perdirbinius ar tiesiog prastus vertimus.

7. Leidykla „Alma littera“, 2006 m. išleidusi „Didžiųjų XX a. rašytojų apsakymus“ (vertė Gytis Kudarauskas), už nevykusią pagalbą Afrikos sergantiesiems AIDS ir už „savitų, nepakartojamų balsų“ vertimą šešėlių šešėliais.
Rinktinės sudarytoja, rašytoja Nadine Gordimer, surinko rašytojų apsakymus draugėn, „kad padovanotų džiaugsmą kiekvienam, kas paims į rankas“ šią knygą. O pajamos, gautos už apsakymų rinktinę visame pasaulyje, turi būti skiriamos  ŽIV ir AIDS šviečiamosioms programoms ir žmonėms gydyti.

Lietuvoje rinktinę leisti ėmėsi „Alma littera“ – regis, būtų pagirtinas altruizmas. Tačiau knyga parengta atmestinai. Knygos pratarmėje parašyta: „Kiekvieno pasakotojo balsas savitas ir nepakartojamas, apdovanotas nepaprasta žodžio galia ir įtaiga.“ Tačiau lietuviškame leidinyje matome tik blankų originalių tekstų šešėlį, nes G. G. Márquezas verstas ne iš ispanų, José Saramago – ne iš portugalų, Claudio Magris – ne iš italų, Christa Wolf – ne iš vokiečių, Kenzaburo Oe – ne iš japonų, Amos Oz – ne iš hebrajų kalbos. Leidykla pasivargino paieškoti tų kalbų vertėjų, o viską užsakė išversti iš anglų. Kurioziškiausia, kad net ir Günterio Grasso tekstas verstas iš anglų kalbos ir gavęs pavadinimą „Epochos metraštininkai“, nors tas tekstas – G. Grasso knygos „Mano šimtmetis“ ištrauka, o šią knygą, T. Četrausko verstą iš originalo kalbos, 2000-aisiais yra išleidusi pati „Alma littera“.

Tad vertėjas pridarė ne tik savo klaidų, bet perėmė ir vertėjų į anglų kalbą riktus. Vietomis praleisti žodžiai, suardyta sintaksė, daug netikslumų, ypač susidūrus su realijomis, kartais atsiranda ir tai, ko nėra originale, arba jis nesuprastas, autorių stilius iškraipytas. Susidūrus su nežinomu žodžiu, jis neretai perimamas originalia forma (pvz., vok. „Wessi“), „Jūs“ verčiama „tu“, laikraščio kultūros žurnalistė tampa feljetoniste. Kur originale susitikimą norima pradėti pusryčiais su šampanu, ten lietuviškai norima pradėti pusryčius nuo šampano, ropės virsta morkomis, balta duona – prancūziška duona ir taip toliau.

Deja, net anglų kalba parašytų tekstų vertimai nėra geri.

Daugiau vertimo pavyzdžių galima rasti www. llvs.lt.

8. Leidykla „Alma littera“ ir vertėja Asta Grabauskienė – už raišus, šlubus ir kuprotus vertimus, atliktus plačiai užmerktomis stiklinėmis akimis.
„Ne, per sunku būti sunkvežimiu…“ – ne, čia dūsauja ne personifikuotas sunkvežimis iš vaikiškos knygelės. Vertėja tik taip tesuprato, kas originale reiškia „pernelyg sunkus, kad būtų sunkvežimis“.

Mechaniškas pažodiškumas, vergovė originalo sintaksei, neaiški ir sujaukta vertimo kalba, atidumo ir logikos stoka, stilistinė nejautra – tokios A. Grabauskienės vertimų ypatybės. Blogai, kad vertėja gerai nemoka norvegų kalbos, dar blogiau, kad jos redaktoriai ir leidėjai to nepastebėjo.

Mūza verčiama pelyte, gomurys – liežuvėliu, patamsėjusi spjaudyklė – bespalviu šlaitu, smeigtukai – pieštukais, katilas – prieplaukos skarda, skuduras – filė, prieškambaris – laiptine, kraujo skonis – pajuodusia gerkle, higienos prekės – higienos straipsniais, slepiamas praplikęs pakaušis – mažu slaptu mėnuliuku, saloniniai poetai P. Neruda ir F. G. Lorca vadinami krovikais. Dar pora pavyzdžių iš šios vertėjos verstų, 2007 m. „Alma litteros“ išleistų Torgrimo Eggeno romano „Hermanas“ (beje, tai ne vyriškas vardas, o ispaniškas žodis, reiškiantis „seserys“. Redaktorė Rita Markulienė) ir Herbjørg Wassmo romano „Namas su akla stiklo veranda“ (redaktorė Simona Kaziukonytė):

„O po to viskas nuvažiavo toliau kaip ironiškas taškas“ (originale: „O tada dingo elektra, padėdama ironišką tašką“).

„Klara buvo didžioji jo gyvenimo meilė, ir jis mano, kad Moreira ją nužudė, nes ji buvo kekšė“ (= „Klara buvo didžioji jo gyvenimo meilė, ir jis mano, kad Moreira ją nužudė per negrabumą“)

„Pasisodinęs ant peties Henrikas ją prinešė prie pat krašto“ (= Suėmęs už peties Henrikas pristūmė ją prie pat krašto“).

Daugiau pavyzdžių kartu su originalu pateikta www.llvs.lt.

Klaidų gausybė nebesuteikia vilčių, kad vertėja toliau versdama išmoks ir patobulės... Leidykla, leisdama tokius vertimus, daro žalą norvegų literatūrai, lietuvių skaitytojų pamėgtiems autoriams.

9. Audronė Mulevičiūtė – už „Alma litteros“ palaimintą vertimų plejadą, įteisinusią vertimo absurdų žanrą.
Pažvelgus į šios jaunos vertėjos darbų sąrašą (11 knygų per 3 metus), būtų galima visus kitus, vyresnius, nors ir labiau patyrusius, net premijuotus, bet nežinia kodėl vis tiek tik vieną ar dvi knygas per metus išverčiančius vertėjus išleisti į pensiją. Juk išaugo leidėjų išsvajota nauja, šiuolaikinė vertėjų karta, įstengianti dirbti antžmogišku greičiu, mokanti bent kelias kalbas (šiuo atveju – italų, ispanų ir katalonų) ir sukūrusi naują, savitą kalbą.

Štai keli tos naujos kalbos pavyzdžiai iš A. Mulevičiūtės verstos M. Mazzantini knygos „Nejudėk“ (redaktorė Beata Gervickaitė. Alma littera, 2005):

Ji sėdėjo prieš šviesą, neužteko išsipešusių plaukų kuokšto jos atsikišusiai, palyginti su visu veidu, surinktu į grimasą, vagoje tarp nosies ir lūpdažiu padidintu lūpų, kaktai uždengti.

Sekiau tą liūdesį juodu šešėlyje esančiu kaklo taku iki kaulų, kur atšoko krūtys.

Iškepė savo vištų kiaušinių kiaušinienės, išplovė ir išlygino mano marškinius, o dabar drebėjo, kol ją bučiavau, kol sukau jos nugarą.

Kambarinė išeina su kibiru valymo priemonių ir susukta patalyne po pažastimi. Kita moteris su jos kvapu ir jos naktiniais, nusirengianti prieš kitą vyrą, ir ji mylisi, ir jos viduriai sukasi.

Degtinė grąžino man stačiokišką galvą.

Neatsakau, nes mano lūpos jau tupi ant jos kojų.

Atsiklaupęs patryniau veidą į tamsą.

Ištiesė ranką virš staktos, bet raktas nukrito jai į plaukus. Kol ji krapštėsi po galvą, prilipau prie sienos.

Balsas skambėjo tvirtai, kaip ir jos burna be lūpdažių.

Pastumiu jos žandikaulius, lašinu į ausį. Mano seilės nubėga jos nugara, kol judu jos kaulų krepšyje tarsi grobuonis užgrobtame lizde.

Gilios, suprakaitavę nuo grimo akys.

Gramatikos ir stiliaus nevaržoma vertėjos vaizduotė paprasčiausią sakinį paverčia poetinių parafrazių gelme, iš kurios nelengva iškilti ir patyrusiam žodžių gėrovui. Užuot vertusi, kad veikėjas savaitgaliais nesiskuto, A. Mulevičiūtė verčia „barzda savaitgaliais augo laisvai“; užuot pasitenkinusi kukliu prozišku „jis atsikosėjo, taisydamas balsą“, ji sutaurina sakinį iki „pakeitė balso toną, išvalė jį nuo skreplių“.

Kiek daug netikėtų, naujoviškų epitetų, apie kuriuos norisi sakyti, jog tokių dar nebuvo, nėra ir… nereikia. Keista, kad tokius dalykus skaitant akys nesuprakaitavo redaktorei. Vertėja tiesiog gerai nemoka lietuvių kalbos. Vertimo „perlų“ daugybė ir kituose A. Mulevičiūtės vertimuose. Pvz., Alberto Sánchezo Pińolo „Šalta oda“ (2006), Alessandro Piperno „Su blogiausiais ketinimais“ (2006), Pedro Almodóvaro „Pati Difuza ir kiti tekstai“ (2006).

Kiekvienas turi kokį nors talentą, tereikia jį atrasti. Kai kurie ieškodami pasirenka ne tą profesiją. Į vertimo barus užklydusios A. Mulevičiūtės ir jos leidėjų verkiant norisi paprašyti: nebeverskite. Neverskite skaitytojų skaityti nevertingų vertimų.

KREIPIMASIS Į LEIDĖJUS

Knygų leidyba yra pirmiausia kultūros dalis, o tik paskui – verslas. Knygos ugdo visuomenę, ypač jaunuosius skaitytojus. Todėl raginame leidėjus jausti atsakomybę ir samdyti tik patikrintus vertėjus ir kompetentingus redaktorius, skatinti jų bendradarbiavimą, skirti jiems pakankamai laiko gerai atlikti darbą, mokėti deramą atlyginimą, neužsakinėti vertimų iš tarpinių kalbų, neleisti prastų vertimų, visada nurodyti vertėjo pavardę ne tik pačioje knygoje, bet ir tą knygą reklamuojant.

LLVS informacija
Literatūra ir menas, 2008 02 28, Nr. 3179