Daugiau nei prieš trisdešimtį metų buvau apimta idée fixe parašyti mokslinį darbą apie kūrybiškumo ir emocijų ryšį (ar panašų). Viena iš „tyrimų metodikų“ buvo anketos jau ir tuo metu žinomiems menininkams... Jei dabar sąžinėje sukrebždena priekaištai dėl užmestų „didelių tikslų“, tai dėl suvokimo, kad likau apgavusi tuos, kas taip patikliai ir nuoširdžiai atsakinėjo apie savąsias emocijas, kūrybines inspiracijas ir kita. Vis dėlto štai, tarp senų popierių radus JUOZO APUČIO spausdintus, parašu patvirtintus lapus, nutvilkė jau iš Amžinybės bylojanti gyva intonacija... Tikiuosi, ją pajus ir gerbiamieji skaitytojai (taip pat tikiuosi, kad nebus itin priekabiaujama dėl klausimų tiesmukumo, pasikartojimų ir pan. – tai ne interviu, rengtas spaudos puslapiams).

Kokiais būdo bruožais, charakterio ypatumais, Jūsų nuomone, kūrybiški žmonės skiriasi nuo „paprastų“ žmonių?

Paviršutiniškai žiūrint, gal niekuo ypatingai ir nesiskiria. Veiklių, energingų, analizuojančių žmonių yra ir tarp menininkų, ir tarp nemenininkų. Yra jautrių, imlių žmonių, kurie niekada netgi nebandė ką nors rašyti, nupiešti, sukonstruoti. Jei kalbėsime apskritai apie kūrybiškus žmones, tai vienas iš svarbiausių jų asmenybės bruožų ar tik nebus ryškus sugebėjimas apibendrinti, sintetinti, smulkmenoje pamatyti kokios nors esmės užuomazgą ar susitelkimą. Jiems būdingas neramus gyvenimas (nebūtinai triukšmaujant, veikiant išoriškai), jautrumas, nepakantumas nusistovėjusiai rutinai, rizika. Būtent rizika – su savo mintimis, supratimu vos ne nuogam išeiti į žmones, nebijant, kad gali būti paniekintas, pajuoktas, atstumtas.

Kokiam savo bruožui, savybei Jūs turite būti dėkingas už galimybę užsiimti kūrybine veikla?

Apie panašius dalykus negalvoji, todėl ir atsakymas čia bus grynas ekspromtas. Gal menininką kurti spiria ryškus jo nevisavertiškumo kompleksas? Stiprus noras ką nors nulipdyti iš viso to, ką matai, supranti ir jauti, ir paskui, kai kas nors padaryta, pasiguosti, kad esi ne visai iš kelmo spirtas, kad ir tavo ranka nesuglebusi. Manyčiau, kad čia daug prisideda ir ambicija bent kiek šoktelti iš būrio, iškišti galvą ir tartis, kad virš visų pasidairai į tą ar kitą pusę. Panašu į kokio miklaus plėšiko savijautą, tiktai menininkas raminasi, kad jo darbai kilnesni, reikalingesni tautai ar visuomenei. Bet labiausiai prie tokių darbų varo noras apsireikšti, gal net save perdirbti, kaip nors kitaip save aptašyti.

Ar galėtumėt nurodyti vyraujančią savo emocinę būseną (nuotaiką)? Kokią?

Liūdesys. Nuo pat kūdikystės. Ir jei pasitaiko akimirkų, kai dėl kokių nors priežasčių iš liūdnumo esi išstumiamas ar pats kaip nors kitaip sugebi nusiteikti, daraisi nenormalus, įtartinas ir sau, ir kitiems – vaidinimas labai matyti. Tačiau vaidini, nes nori susikurti tai, ko neturi.

Kas Jums būdinga – ramiai džiaugsminga nuotaika, nerimo būsena, veiklaus aktyvumo būsena, nuolatinis laiko trūkumo jausmas?

Iš čia išvardytųjų, rodos, labiausiai tiktų nerimo būsena. Tas nerimas būna tokis bjauriai įkyrus, smulkus, o įveikti jo negali, graužia lyg koks kirminas: kas nors atsitiks, įvyks nepataisoma nelaimė, kas nors amžinai sugrius. Ta būsena labai įkyri, darosi net našta.

Ar Jūs labai emocionalus:

a) ar labai jautriai reaguojate į nereikšmingus poveikius,

b) ar reaguojate labai audringai,

c) ar ilgai nesugebate nusiraminti ko nors sujaudintas?

Atsakau:

a) staigiai ir dirgliai, nepasakyčiau, kad labai jautriai,

b) audrų lyg ir nebūna, tačiau reakcijos nuslėpti bemaž nepavyksta, kartais ji užtemdo net blaivų suvokimą,

c) ilgai tokios būsenos išlaikyti negali, prastai baigtųsi, jei neatlėgtų, jei, reakcijai silpstant, nepradėtum suprasti, kad visa tai buvo tik niekai, smulkmenos prieš supratimą, kad gyventi vis tiek reikės.

Kokios emocijos (džiaugsmas, pyktis, baimė ir panašiai) kyla Jums dažniausiai ir lengviausiai?

Du nelabai suderinami dalykai: pyktis ir baimė. Pyksti iš baimės, iš negalėjimo.

Ar dažnai keičiasi Jūsų nuotaika?

Išoriškai dažnai – po staigios reakcijos ateina atoslūgis, bet giliau lieka minėtasis liūdesys.

Ar veikiate pagautas pirmojo impulso, ar tik po ilgų svarstymų?

Bene tiktai pirmo. Esu iš tų žmonių, kaip juokais yra sakoma, kurie pirma daro, o paskui galvoja, ką padarė. Tačiau, kaip ir dauguma „pirmo impulso“ žmonių, atsidūręs situacijoje, kai tavo „impulsai“ gali turėti didelių ir nemalonių pasekmių, sugebi susivaldyti. Savisaugos instinktas irgi nemiega.

Ar Jūs gerai suprantate kitų nuotaikas, jausmus?

Atsakymas į šį klausimą gali kiek paaiškinti, kad rašymas, kūryba apskritai yra labai individualus darbas; kai rašau, man atrodo, kad labai gerai suprantu kitą žmogų (kurį vaizduoju), o gyvenime ne kartą visiškai nesupratau žmogaus. O kūryboje aiškini, vaizduoji savo supratimą, ir viskas neblogai išeina. Herojai taip nesipriešina kaip gyvi žmonės.

Ar Jūs greitai užsikrečiate aplinkinių nuotaika, ar liekat pašaliniu stebėtoju?

Būna įvairiai. Žiūrint, iš ko kilusi ta pašalinių nuotaika. Kad ir kuo dėtumės, vis tiek esame iš bandos, iš būrio; dėl to kartais, sėdėdamas kokioje ekstaziškoje bandoje, susigėsti beplojąs kartu su visais – minios aklumas, negalvojimas paralyžiuoja individo užsispyrimą. Jei būtų ne taip, turėtume daugiau individų.

Kas Jus skatina kurti?

Čia reikėtų daug ką išsiaiškinti – kuo mažiau meluojant pačiam sau. Noras įveikti minėtąjį nevisavertiškumą, užpildyti tuštumą, toliau – ambicingas manymas, kad ne visi mato tai, ką matai tu, supranta ne taip, kaip tu supranti. Noras primesti save, įsikišti su savo trigrašiu. Niekur nepasijunti toks menkas ir galingas, kaip rašydamas. Tuščias popieriaus lapas, tas banalus visų raštininkų įvaizdis, yra pats geriausias žmogaus išrastas veidrodis: jame matai visus savo veido netaisyklingumus, visas ydas, bet jis kantriai leidžia pasirodyti protingesniam, geresniam, gražesniam. Jis atlaidus, kai naiviai apgaudinėji pats save. Kartais tokios būna protingos ir jautrios moterys, kurios yra puikiai perkandusios tavo menkumą ir tai, kad esi žmogelis, kaip ir milijonai, tačiau (ir natūraliai, neveidmainiaudamos) sugeba tave pasukti taip, kad pasirodai visai nieko. Jos sugeba į paviršių ištraukti svarbiausius vyro bruožus. O vyrams svarbiau visuma – požiūrio į moterį. Čia mažumą jau būsiu nuklydęs į šalį.

Kokios emocijos (džiaugsmas, pyktis, baimė ir panašiai) dažniausiai stimuliuoja Jus kurti?

Pyktis. Susimaišęs su liūdnumu ką nors praradus. O prarandame juk kasdien. Tiktai vieną triptiką „Ak, Teofili!“ esu parašęs kerštingo džiaugsmo apimtas, lyg ir norėdamas parodyti, kad man niekas nepraeina šiaip sau, pro šalį.

Ar Jūs išgyvenate savo herojų jausmus?

Turbūt tokio tipo rašytojams, koks manau esąs, rašymas yra savo biografijos pasakojimas. Nemoku „objektyvizuotis“. Kaip minėjau, objektyviai žmonių nesuprantu – matau juos taip, kaip galiu matyti. Todėl juose – dalis paties rašančiojo. Ta prasme herojų jausmus pergyvenu.

Ar Jūs linkęs manyti, kad kūrybai pakanka gilaus proto, intelekto?

Nelinkęs. Turėti šitų vertybių, žinoma, neprošal. Tad kas tada būtų ta kūryba? Gal tai truputėlis pasąmonės, dirglaus jutimo, maldos ir keiksmo, natūralaus keistumo, kai visa tai sugeba valdyti menininko protas, besiskverbiantis į dvasines, istorines socialines sferas. Rašytojui čia dar prisideda žodžio, kalbos magija, gebėjimas eilėraščio eilute ar prozos sakiniu lyg žaibu nutvieksti kokią liniją chaotiškame, supainiotame gyvenimo lauke.

Kokios emocijos, Jūsų manymu, būdingos daugumai kūrybiškų žmonių?

Gal du poliai – meilė ir neapykanta, bjaurume ieškai grožio, o grožyje dažnai matai visas jo negražias sudėtines dalis.

Kokios Jūsų savybės trukdo Jums dirbti produktyviau ir kūrybiškiau?

Nepasitikėjimas, baimė, valios stoka. Abejojimai, kad tavo kūryba niekam nereikalinga, kartais netgi pačiam sau.

Kokios problemos Jus jaudina? Kokią tai turi įtaką kūrybai?

Žmogaus išsilaisvinimo, dvasinės stiprybės, tikslo ieškojimo ir ko nors radimo, individualybės – vidinės žmogaus problemos. Išorinės – kiek įmanoma, raustis po falšu, melagyste, išmušti žmogų iš tariamos ramybės būsenos, kai viskas gerai, kas yra. Čia tiktai norai. Juos realizuoti sunkiausia dėl ribotų savo sugebėjimų ir dėl išorinių kliūčių.

Ar tolerantiškai žiūrite į aplinkinių trūkumus ir klaidas?

Kur čia žiūrėsi, kai pats esi su daugybe trūkumų, klaidų. Tolerancija didėja kartu su metais. Galima guostis, kad taip atsitinka dėl patirties ir gyvenimo pažinimo, bet reikia prisipažinti, jog nemažą vaidmenį čia vaidina ir su metais iš paskos sliūkinantis susitaikymas.

Ką dar galėtumėte pasakyti apie kūrybos proceso ir kūrybinės asmenybės ypatumus?

Kūrybinė asmenybė mūsų labai nekūrybiškame, sustingusiame, dirbtiname gyvenime, kad ir drebėdama iš baimės (ne išorinės, o vidinės – kad sunku žmogui ką bepasakyti, kad sunku įkvėpti kokią dvasią ar dvaselę), turi stojiškai grumtis dėl savo įsitikinimų.

Mano kūrybos stažą galima skaičiuoti nuo 1960-ųjų metų.

Vilnius, 1978 m. birželio 15 d.

Astrida Petraitytė