Trečioji „Auksinė lupa“, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos ir „Vagos“ leidyklos įsteigta premija redaktoriui už viso gyvenimo darbą, atiteko Bronei Balčienei. Šia proga laureatę kalbina Kazimiera Kazijevaitė.

Bronė Balčienė gimė 1945 m. Biržų r., Nemunėlio Radviliško apyl., Parupės kaime. 1970 m. baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete, dirbo VU Lietuvių kalbos katedroje. Bendradarbiavo leidžiant „Mūsų kalbą“, parašė keliasdešimt straipsnių apie kalbos kultūrą. Nuo 1979 m. dirbo „Vagos“ leidykloje verstinės literatūros redaktore, nuo 1988 m. – redakcijos vedėja. Nuo 1994 m. iki šiol dirba leidykloje „Alma littera“ redaktore. B. Balčienė ir pati verčia iš latvių, anglų ir rusų kalbų, tarp jos verstų kūrinių – Iris Murdoch „Jūra, jūra…“, J. R. R. Tolkieno „Hobitas, arba Ten ir atgal“ ir daug kitų knygų.

Jums teko dirbti bene legendinėje „Vagos“ leidykloje. Tad pirmiausia norisi paklausti, koks tais laikais buvo redaktoriaus darbas? Ir kuo jis skiriasi nuo dabartinio?

Pirmiausia skiriasi tuo, kad dabar leidykloje dirbi tiek, kiek reikia. O sovietiniais laikais „Vagoje“ egzistavo tam tikros normos. Jei normą įvykdei, tai galėjai jau šiek tiek ir atsipalaiduoti. Tas, kas buvo įpratęs dirbti drausmingai, su tomis normomis lengvai susidorodavo, tad ir gyvenimas nebūdavo toks tragiškai sunkus, kaip kad kartais dabar, kai nebespėji, ir vienas darbas virsta ant kito. Iš manęs anūkai juokiasi, sako: „Močiute, tai kiek dabar darbų dirbi iš karto?“ Atsakau, kad dabar tik tris, ne septynis. Nors redaktoriaus darbas kaip dabar, taip ir tada buvo sunkus. Žinoma, buvo profesionalių vertėjų, kurie mėgo ir išmanė savo darbą, su jais dirbti buvo vienas malonumas, bet buvo ir tokių, kurie tik vaizduodavo vertėjus, mat manė, kad autorinis darbas jau yra kažin kas. Buvo taip, kad netgi Petras Griškevičius, pirmasis sekretorius, o tada, kaip žinia, mus valdė sekretoriai, buvo išvertęs Juliano Semionovo knygą, pagal kurią vėliau pastatytas filmas „Septyniolika pavasario akimirkų“. Žinoma, už jį darbą turėjo padaryti redaktorius. Tai va šitokių „literatų“ mums ten prikišdavo daugybę – ir iš Švietimo ministerijos, ir iš CK. Aš pamenu tokį nutikimą „Minties“ leidykloje, kai vienam jaunam redaktoriui kolegos nežinia kodėl nepaaiškino, kad tekstą reikia pirma suredaguoti, duoti perrašyti, o tik tada rodyti autoriui arba vertėjui. Jis parodė autoriui vos suredagavęs, o tas kad pasiuto – pažadėjo išvyti iš leidyklos su vilko bilietu. Mat tas autorius pasirodė esąs pats draugas Zimanas, kuris tada diktavo net lietuvių kalbos taisykles, nors pats nelabai jų laikėsi. Taigi pasitaikydavo visko. Žinoma, „Vagoje“ tikrai galėjai mokytis ir buvo iš ko, nes naujas redaktorius, vos atėjęs į leidyklą, pirmiausia būdavo sodinamas prie kurio nors iš vyresniųjų, pirmieji jo darbai būdavo tikrinami, recenzuojami ir aptariami redakcijoje, jis gaudavo daug patarimų ir, jei netingėjo, galėjo tapti tikru profesionalu.

Na, o kaip dabar? Ar vis dar yra galimybių jaunam redaktoriui mokytis, atėjus dirbti į leidyklą?

Žinoma, jeigu jis to nori. Niekad nemačiau, kad kuris iš vyresniųjų redaktorių nustumtų šalin jauną žmogų, jei jis atėjo ir klausia. Visada padedi, atsakai, pamokai ir patari, kiek gali. Be abejo, tas, kas nori mokytis, turi rasti laiko ir skaityti. Skaityti gerų vertėjų darbus ir nors retkarčiais paimti į rankas vieną kitą lietuvių autorių knygą: ir iš naujesnių, ir iš klasikos – iš tų žmonių, kurie kūrė kalbą. Bet galimybių tobulėti gali atsirasti ir netikėtai. Pavyzdžiui, kai LLVS paskelbė Antipremiją, viena iš didesnių leidyklų („Alma littera“ – aut. past.) pradėjo rengti seminarus redaktoriams ir korektoriams. Labai kruopščiai, beveik kiekvieną mėnesį, maždaug dešimt kartų per metus. Seminaruose skaito pranešimus Lietuvių kalbos instituto atstovai, aptariami suredaguoti rankraščiai, vyresni redaktoriai recenzuoja jaunesniųjų darbus, galima užsirašyti savo klausimus ir išsiaiškinti, ką ir kaip reikia daryti, arba tartis, ką leidykla turėtų daryti kitaip. Manau, kad po šių seminarų šiek tiek pažangos jau matyti.

O jei palygintumėte tų laikų ir dabartinių redaktorių pasirengimą, turiu omeny, kaip pasirengę jie ateina į leidyklą? Ar matote skirtumą?

Matau. Mano laikais, o aš baigiau 1970-aisiais, buvo neįsivaizduojama, kad lituanisto diplominiame darbe galėtų pasitaikyti klaidų. Dirbdama leidykloje, kartą gavau recenzuoti darbą iš sintaksės ir vieną iš literatūros, tai buvo maždaug 1979–1980 metais. Pašiurpau, kad man pirmiausia reikėjo taisyti rašybos ir skyrybos klaidas. Vadinasi, net per tuos dešimtį metų situacija pasikeitė. O kas dabar dedasi vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, nė nebežinau, tik tenka susidurti ir su nelabai raštinga profesūra. Tad galima įsivaizduoti, kaip pasirengę ateina ir redaktoriai. Žinoma, jei jie nori dirbti su tekstu, tenka pasitempti, bet vis dėlto jiems labai sunku. Sunku ir tiems, kurių tekstus jie redaguoja. Būna net taip, kad paima gero vertėjo rankraštį ir sugadina.

Vadinasi, pirmiausia redaktoriai turėtų gauti geresnį išsilavinimą dar universitete?

Taip. Vienu metu buvo universitete grupė lituanistų ir užsienio kalbų studentų, kurie buvo rengiami dirbti redaktoriais, mokomi šiek tiek redaguoti. Bet ta grupė labai greitai iširo. Kartais ateidavo iš tos grupės studentų ir į mūsų leidyklą, nes praktikos vietą jie turėdavo susirasti patys, universitetas nepadėdavo. Kadangi žmogus, kuris apsiimdavo jiems vadovauti, nuo visų kitų darbų nebūdavo atleidžiamas, tai ne kažin kiek laiko ir likdavo jiems pamokyti. Bet įdomiausia, kad iš tos grupės gal tik porą žmonių esu prisikalbinusi redaguoti, ir tai tik epizodiškai. Gavę įskaitą tuoj atsisveikindavo sakydami, kad tai neįmanoma, tai baisiausiai sunku, jau geriau versti.

Galbūt viskas būtų kiek kitaip, jei aukštosios mokyklos bendradarbiautų su leidyklomis, jei ir vieni, ir kiti būtų suinteresuoti rengti redaktorius?

Savaime aišku. Beje, kartą jau buvo susirinkę visi suinteresuoti asmenys: leidyklų ir Rašytojų sąjungos atstovai, taip pat universiteto žmonės. Labai rimtai kalbėjo apie tą redaktorių grupę, net Kalbos komisija žadėjo iš dalies finansuoti jų mokymus, bet viskas tilo, nutilo ir liko tik kalbomis.

Atrodo, kad jauni žmonės ne itin žavisi redaktoriaus darbu. Kaip manote, kiek tai lemia redaktoriaus profesijos prestižas (tiksliau, jo nebuvimas)?

Žinoma, ir tai prisideda. Ką jau kalbėti apie prestižą, šis darbas apskritai nėra vertinamas. Ko vertas vien populiarus pasakymas: jei vertimas prastas – kaltas redaktorius, o jei geras – tai geras vertėjas. Nors mažai kas žino, kiek iš tiesų redaktorius įdeda darbo, juk kartais tenka viską išversti iš naujo. Yra vertėjų, kurie neįsivaizduoja, ką reiškia versti tekstą, ir išverčia kiekvieną žodį atskirai, kartais beveik teisingai, o kad galai nesueina, kad nei sakinio, nei teksto nėra, nė nepastebi. Tačiau tokie pasipiktinę klausia: „O kodėl jūs man jungtuką ir ištaisėte į bet?!“ Va ir viskas. Žinoma, yra ir labai gerų vertėjų, ir autorių, vertinančių redaktoriaus darbą, bet tai paprastai būna žmonės, suvokiantys, kas yra literatūros kūrinys, literatūrinis darbas, tad jeigu jiems ką nors pataisai ar patari, būna labai dėkingi. Tik dėl tokių žmonių ir norisi dirbti, nepadėti plunksnos ir daryti, ką gali. Kitas dalykas, kuris teikia pasitenkinimą, bent jau man, – kai matau vaiką, skaitantį mūsų išleistą knygą, ir žinau, kad jis skaito meniškai išverstą, gerai suredaguotą tekstą, kad neįsimins nei kalbos klaidų, nei kokių netikusių vertinių. O šiaip reikia susitaikyti su mintimi, kad tarnauji literatūrai, žmonėms, kurie tą literatūrą vertina, esi tarsi koks lietuvių kalbos sargas, it koks cerberis, neįleidžiantis į kalbą to, ko ten neturėtų būti.

Kad jau pakalbėjom, koks sunkus ir menkai vertinamas yra redaktoriaus darbas, norėtųsi paklausti, kodėl ir kaip pati pradėjote redaguoti?

Aš buvau pamišusi dėl knygų dar mokykloje. Esu dėkinga savo amžinatilsį mokytojai Malvinai Brazienei, kuri man buvo patikėjusi mokyklos biblioteką, tad tvarkiausi ten kaip savo namuose ir buvau ją visą perskaičiusi. Knygos man buvo viskas, tad nedvejojau, kai pasitaikė proga išeiti dirbti į leidyklą. Pradėjau viską nuo pradžių, bet nė vienos dienos nesigailėjau, kad atsidūriau „Vagoje“. Ten buvo tikras kultūros židinys, dirbo tikri profesionalai – vertėjai, redaktoriai, tekstologai, ten sutikau daugybę puikių, talentingų žmonių. Ir buvo labai gaila, kai Atgimimo metais leidykla ėmė klibėti, irti per visas siūles, ir netrukus turėjau išeiti dirbti į privačią leidyklą.

O ar nekilo pagunda pereiti prie vertimo?

Paragavau aš ir tos duonos. Pasirodė visai nieko. Bet gyvenau pagal taisyklę: kas veža, tam ir krauna. Vežti tekdavo tiek, kad kitą kartą ir nepatraukdavai. Vertimas buvo laisvalaikio džiaugsmas, o to laisvalaikio dažniausiai nebūdavo... Žinoma, anais laikais ir vertimų gauti buvo sunkiau. Metiniuose planuose kapitalistinių šalių literatūros būdavo numatyta išleisti 11 knygų, tarp jų patekdavo ir prancūzai, ir vokiečiai, ispanai, italai, skandinavai, aišku, ir anglai su amerikiečiais. Tad galite įsivaizduoti – maždaug 2 ar 3 knygos iš anglų kalbos per metus, o tų anglistų ir taip jau gyvas galas. Jei kartais gaudavau vertimą, tai iš latvių arba rusų kalbos. Be to, buvo ištisi sąrašai autorių, kurių nebuvo leidžiama versti. Prisimenu, jau dirbau redakcijos vedėja „Vagoje“, kai su gražiu sąrašu atėjo Laimantas Jonušys ir labai autoritetingai paaiškino, kurių rašytojų kūrinius mes būtinai turėtume išversti ir išleisti. O aš peržiūrėjau tą sąrašą ir sakau: „Deja, deja, maždaug trečdalį teks išbraukt.“ Jam tai buvo sunku suvokti, net ir tais laikais. Nes versdavome tiktai tas knygas, kurias leisdavo rusų leidyklos.

Ar sutinkate, kad geriausias vertėjas tas, kuris pats yra redagavęs, ir atvirkščiai?

Visiškai pritariu. Tam, kuris pats redaguoja, užtenka tiktai bakstelėti pirštu, užvesti ant kelio, ir jis pats pasitaiso. Lengva ir malonu dirbti su žmonėmis, kurie bandę abiejų šių darbų, kurie jaučia kalbą ir žodį. Esu sutikusi nepaprastai puikių vertėjų. Dar teko bendrauti su vertėjų patriarchu Dominyku Urbu, su Eugenija Stravinskiene, tikra žodžio meistre ir vertimų fanatike. O kur dar puikūs ,,Vagos“ išugdyti vertėjai: Roma Zagorskienė, Valdas V. Petrauskas, Zita Marienė, Adomas Druktenis, Nijolė Chijenienė, Virgilijus Čepliejus ir daug kitų. Juos vadinu auksiniais vertėjais, mat jie puikiai jaučia kalbą ir žodį, tad ir jiems padėti yra vienas džiaugsmas ir malonumas. Beje, visi jie ir geri redaktoriai. Taigi vertėjas taip pat turi būti talentingas, geras literatas. Versti gali visi, bet grožinę knygą – ne kiekvienas.

Kaip vertinate dabartinę leidybinę situaciją, leidžiamų knygų kokybę?

Nors knygos eina šimtais, bet gaila, kad nebesulauki kitokių vertimų, be anglų (tiksliau, amerikiečių). Net prancūzai ir vokiečiai, ir tie beveik nebeleidžiami, nekalbu jau apie čekus ar vengrus, ar kokią kitą literatūrą. Amerikietiška literatūra visa sukurpta pagal keletą schemų, ir autoriai tiesiog begėdiškai tomis schemomis naudojasi, o mes juos verčiame ir leidžiame. Dabar nebeįsivaizduojame, kokia yra latvių, estų ar gruzinų literatūra. O juk ir ten esama puikių kūrinių. Taigi negali sakyti, kad dabar plačiau pažįstam pasaulį, nieko panašaus, tik nušokome į kitą pusę, prie kito kraštutinumo: nuo rusų – prie anglų (amerikiečių). Išleista begalė prastų romanų, kurie kadaise, kai leidyklos tik kūrėsi, padėjo uždirbti pinigų geroms knygoms, bet kad tų gerų knygų irgi nebematyti – paskendo tarp higienos patarimų. Ypač dabar, kai viskas taip pabrango, kai leidėjus triuškina PVM. Tad negali ir ant jų per daug pykti.

Kokios, Jūsų akimis žiūrint, yra gero redaktoriaus savybės?

Pirmiausia – kantrybė. Antra, geranoriškumas ir pakantumas žmogui, su kuriuo dirbi. Kiekvieną kartą pradėdama ką nors aiškinti vertėjui, kurio nepažįstu arba kuris atrodo priešiškai nusiteikęs, aš visada pasakau, kad asmeniškai jam nejaučiu jokio priešiškumo, viską darau dėl knygos, jeigu jam irgi tai rūpi, – dirbkime drauge ir darykime, ką galime. Tada žmogus paprastai atšyla ir geruoju su juo galima dėl visko susitarti.