Metų laikai: eilėraščių poema / Vytautas P. Bložė. - Klaipėda: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, 2010. - 135] p. - ISBN 978-9986-588-40-5

Vytautas P. Bložė gyvena ir kuria Kaune, tačiau eilėraščių rinkinį „Metų laikai“, kaip ir ankstesnįjį „Aš ir kt. dykaduoniai“, išleido Klaipėdoje. Tai sukėlė įvairių rašančiosios visuomenės reakcijų: kauniškiai gal kiek pavydžiai, net piktai burnojo, kad knyga mažai teverta, tai esančios tik kasdienybės užrašų nuotrupos. Tokie atsiliepimai tik dar kartą patvirtina teiginį, jog kartais reikšmingas ne vien kūrinys, bet ir leidykla, miestas, regionas ir kiti veiksniai, lemiantys knygų skaitymo, platinimo, vertinimo tendencijas. Vis dėlto žiūrint plačiau, Vytauto P. Bložės atvejis rodo skaitančiųjų, kuriems svarbūs ekstraliteratūriniai veiksniai, ribotumą ir net provincialumą.

Tai, kad „Metų laikai“ lieka toli nuo siauros leidybinės politikos, galima manyti vien dėl knygos paskyrimo: po kelerių metų bus minimas Kristijono Donelaičio gimimo 300 metų jubiliejus. Klasiko poema „Metai“ ir Vytauto P. Bložės (irgi korifėjaus) „Metų laikai“ išties turi daug bendra. Pirmiausia, tai siekis užfiksuoti amžinybės blyksnį kiekviename metų laike, kiekvienoje akimirkoje. Abu autoriai kalba apie nesibaigiančią kaitą, kuri skaitytoją išmuša iš įprasto mąstymo – juk šabloniškai žmogus mano, jog metų laikai kartojasi. K. Donelaitis ir V. P. Bložė jungia kaitą su pastovumu. Kitaip sakant, nieko nėra pastovesnio už laikinumą.

„Metų“ autorius poemą rašė tada, kai Lietuvoje modernybės gyvenimo ir mąstymo ženklų dar beveik nebūta. Eilėraščių rinkinys „Metų laikai“ skirtas ne vien istorinei atminčiai, bet ir šių dienų skaitytojui, atbukusiam nuo modernybės. Pažadinti jutimus, gaivų mąstymą, subtilius jausmus – V. P. Bložės siekiniai. Jo poezijos lyrinis subjektas į pasaulį žvelgia tarytum prisimerkęs, saugodamasis nuo ryškios šviesos, nesvarbu, ar vasaros kaitros, ar žiemos speigo spindulių. Kalbinė tokio „prisimerkimo“ raiška yra lakoniškumas. Nebūtina pasakyti daug ar turėti pretenzijų fiksuoti viską. Ypatingas yra suvokimas, kad smulkioje detalėje, pavyzdžiui, vabalėlyje ar ridikėlyje, slypi pasaulio tvarka, kurios nesugriaus niekas: „salotos ir ridikėliai // paaugę, morkos sudygę // žirniams reikia smaigų“ (p. 45). Tai, kas yra, praeina negrįžtamai, tačiau V. P. Bložė akcentuoja ką kita – pastebimas noras fiksuoti ne praeinantį laiką, o savotiškas laiko konstantas. Todėl dėmesys kreipiamas ne į savo jausmus ar mintis, o į supančią ir žmoguje įsikuriančią gamtą ir kitas gyvas būtybes. Taip įsigyvenama į laiką, kuris neturi mato.

„Metų laikų“ lyrinis subjektas aiškiai nevadina savęs reikšmingu, stengiasi būti kuo mažesnis, nepastebimesnis, kad per jį kalbėtų poezija. Tai – buvimas dėl kito su meile ir rūpesčiu. Nesunku V. P. Bložės kūriniuose įžvelgti ekologinį ir religinį podirvį, kuris „Metų laikuose“ atidžiai purenamas ir kultivuojamas.

„Metų laikų“ kalba – tai „laiko mašina“, gebanti nukelti į momentą, kuris neturi nei laikinės, nei erdvinės charakteristikos. Lyrinio subjekto žiema, pavasaris, vasara ir ruduo yra ne konkrečių metų gyvenimo dokumentas, o pastanga užčiuopti pačią šių metų laikų dvasią. Tai – tam tikra kelionė į pirmapradę tvarką. Skaitytojui, pratusiam prie turistinių skrydžių lėktuvais, V. P. Bložė primena apie dvasios keliones. Jų esmė yra suvokimas, kad laisviausias esi tuomet, kai nejauti savęs, išnyksti – lyg tavęs nė nebuvo. Tik tada tampa įmanoma kurti. Eseistas Regimantas Tamošaitis apie panašią būseną yra kalbėjęs lyg apie „kosminį nesvarumą“. Tada rutina virsta nekasdiene, pakelia nuo smulkių rūpesčių ir kartu maksimaliai į juos sutelkia, nes svarbiausias yra kartojamo veiksmo nepakartojamumas: „Barbutė ravi, aš įmantrauju // o visas sodas stebisi: // kaip gi taip? // kas nedirba // tas nevalgo!“ (p. 52). Lyrinis subjektas ima užčiuopti tvarkos laisvumą, iš taisyklių tarytum iškrintančius gyvenimo fragmentus, kurie patvirtina, jog išimtis yra dėsnio pagrindas. „Metų laikai“ yra skirti tam, kuris tvarką nori pažinti ne pagal taisykles, o pagal išimtis.

V. P. Bložės trieiliai ar kiek didesni kūriniai yra lyg trupiniai laiko dantračiuose. Lyrinis subjektas pats geba ir skaitytoją skatina sulaukti tų trupinių momentų. Kai tai įvyksta, suprantama, kad mirtis neišvengiama. Ji pasitinkama be jokio katastrofizmo, apima suvokimas, kad gyveni tam, jog dalytum: „kas ras // dar gyvus mano palaikus? kas įskels nors // bengališką kibirkštėlę? kur ji // žydinti mano siela? ačiū už viską // kas atimta iš manęs“ (p. 132). Išimties, kaitos momentas „Metų laikuose“ yra toks gražus, kad tarytum prilygsta transcendencijai: suvokiamos abi pasaulio pusės – buvimas ir išnykimas. V. P. Bložė yra Williamo Shakespeare’o antipodas. Lietuvių autoriui nė kiek ne gaila praeinančio momento. „Metų laikai“ nėra romantinis kūrinys. Lyriniam subjektui svarbesnis ne savo interesas. Kiekvienas eilėraštis kalbantįjį vis labiau įtraukia į aplinką, ragina vis labiau ištirpti. Nebelieka jokio poreikio vertinti. Tiesiog matoma ir klausoma, uodžiama ir ragaujama, lytima, iš anksto nesuformulavus tikslo, negyvo dėsnio, kurį poezijos žodis tariamai turėtų patvirtinti. „Metų laikai“ yra gyvybės ir mirties abipusiškumo manifestas: „visą parą šviesu: // dieną saulelė // naktį aušrelė“ (p. 19). Žvilgsnis į pasaulį tiek skvarbus, kad apima pavojaus jausmas. Amžinybė momente yra baugus potyris. V. P. Bložės lyrinis subjektas šį išgyvenimą yra prisijaukinęs ir geba jį išreikšti žodžiais. Panaši patirtis bent kartą gyvenime turbūt duota kiekvienam, tačiau kalbėti apie tai geba tik kai kurie...