Pastaruosius du dešimtmečius kultūros atminties tyrimai itin populiarūs: literatūros kūriniai (ypač – kanoniniai) analizuojami kaip kultūros atminties dokumentas, individualios ir bendruomenės atminties formavimo priemonė[1]. Tokia perspektyva lietuvių literatūrologų darbuose vis dar gana reta – daug dažniau literatūra interpretuojama kaip patirties (autoriaus ar bendruomenės) išraiška, išsakymas.

Tačiau kaip šis vadinamasis „išsisakymas“, „atsivėrimas“ veikia skaitytojus? Kodėl vieni literatūros tekstai sulaukia pripažinimo, atsiduria literatūros kanone, tuo tarpu kiti nugrimzta į užmarštį? Tradicinis atsakymas – tai lemia literatūrinė vertė, meniškumas. Tuo tarpu kultūros atminties tyrėjai, analizuodami tiek pačius tekstus, tiek ir juos gaubiantį kontekstą, svarsto, kas ir kodėl tampa vertas būti atsimintas, kokį vaidmenį atlieka institucijos, literatūrinės bendruomenės ir pavienių asmenų (kritikų, literatūrologų) sprendimai. Straipsnyje bandysiu aptarti aktualią kultūros atminties sampratą, pagrindines tyrimų kryptis ir tai, kokiais būdais literatūra gali formuoti mūsų pačių atmintis ir dabarties patirtis.

Kas sudaro kultūros atmintį? Dažniausiai minimos kultūros kalbos ir gramatikos, suteikiančios galimybę kiekvienam jas išmanančiam savarankiškai kurti pranešimus – pradedant kasdieniais pasakymais ir baigiant literatūros, dailės, muzikos kūriniais. Kultūros atminčiai taip pat priskiriami mitai, didieji ir „mažieji“ pasakojimai, kanoniniai tekstai bei žanrai, temos bei tradicinės jų traktuotės[2], bendrosios vietos (topai, mimemės[3]). Visa tai individas privalo išmokti ir žinoti (atsiminti). Todėl kultūros atminties perdavimo bei puoselėjimo procese ypatinga svarba tenka pagrindinių žinių korpusą formuojančiai mokyklai. Bendrojo lavinimo programoje esantys kūriniai lemia ne tik tai, ką mokinys laikys aukštosios literatūros pavyzdžiais, bet ir mokinių pasaulėvoką. Ne tiek mokytojų aiškinimai, kiek literatūros kūriniuose vaizduojami įtaigūs, emociškai paveikūs pavyzdžiai mokina, kas mums yra/turėtų būti tėvynė ar ideali šeima, kokiomis savybėmis pasižymi geras žmogus ir prasmingas gyvenimas.

Nepaisant kultūros atminties populiarumo, neretai svarstoma, ar ši samprata nėra perteklinė. Tarkime, kuo kultūros atmintis skiriasi nuo tradicijos? Atsakymas į šį klausimą glūdi perspektyvoje. Mąstydami apie tradiciją dažniausiai ją tapatiname su tuo, kas įgimta, pastovu. Tarkime, lietuviškajame kontekste dažna tradicijos kaip nekintančios prigimtinės kultūros samprata. Todėl tai, kas nuo tradicijos nutolsta, įgyja neigiamą potekstę – kai tradicija suvokiama kaip prigimtis, visa, kas jai priešinasi ar jos nepaiso, vertinama negatyviai.

Tuo tarpu kultūros atminties tyrėjų, pavyzdžiui, Aleidos ir Jano Assmannų, Renate Lachmann darbuose į kultūros ir literatūros atmintį žiūrimą kaip į heterogenišką ir dinamišką, formuojamą ir nuolat rekonstruojamą struktūrą. Kultūros atmintis nėra pastovi, prigimtinė duotybė – tai nuolatinių sąveikų rezultatas. Jos dėmenys, tarkime, literatūros kanonas ar dvivyrių biografijos, nuolat perinterpretuojami atsižvelgiant į šiandienos poreikius.

Siekdama parodyti kultūros atminties sudėtingumą, A. Assmann išskiria tris jos klodus ar tipus. Pirmąjį vadina aktualiąja atmintimi – tai šiandien svarbūs pasakojimai, skaitomi tekstai, kanoninės figūros, į kurias lygiuojamasi ir kt.  Antrasis klodas – tai, kas saugojama archyvuose. Šie tekstai šiandien nėra aktualūs, tačiau bendruomenė juos vis tiek laiko vertingais. Trečiasis klodas – vadinamieji „pėdsakai“, „tai, kas atlikę“ (angl. remnants). Ši atminties dalis nesutvarkyta, fragmentiška, atitrūkusi nuo konteksto bei šiandienos aktualijų, tačiau ateityje gali būti aktualizuota[4]. Kadangi kultūra ir atmintis suvokiama kaip dinamiškas darinys, domimasi ne pastoviosiomis duotimis (pvz. ne tuo, kas sudaro kokios nors kultūros esmę), o tuo, kaip ir kodėl įsteigiama, formuojama, transformuojama arba net užmirštama tai, ką laikome savo pamatiniais tekstais, didvyrių panteonu, literatūriškumo požymiais ir pan.

Neretai analizuojant literatūrą linkstama į du kraštutinumus: arba kūrinys laikomas autoriaus jausmų išraiška, arba – pagal savo vidinius dėsnius veikiančia autonomiškai ir savireferentiška struktūra. Pastaruoju atveju prasmės šaltinis – ne autorius, o vidiniai teksto ryšiai. Toks požiūris vyrauja struktūralistinėje literatūros tyrimų kryptyje. Beveik analogiškai interpretuojama ir kultūros atmintis, ir pati kultūra – kaip nekintantis, pagal savo dėsnius veikiantis mechanizmas ar organizmas. Pavyzdžiui, kultūros semiotiko Jurijaus Lotmano darbuose kultūra dažnai vadinama save reguliuojančiu mechanizmu[5]. Nors skamba savotiškai moksliškiau, ši samprata savo esme nesiskiria nuo vadinamosios prigimtinės kultūros: tiek kultūra-mechanizmas, tiek prigimtinė kultūra – statiškos uždaros terpės, į kurias individai tegali nuolankiai panirti.

Tuo tarpu šiandienos kultūros ir literatūros atminties tyrėjai siekia atskleisti, kaip labai kultūros atmintis priklauso nuo institucijų sprendimų ir konkrečių kultūros individų poreikių. O taip pat – nuo socialinių, ekonominių veiksnių. Pavyzdžiui, A. Assmann teigia, kad „kultūros atmintyje nėra savireguliacijos ir saviorganizacijos – ji visuomet priklauso nuo asmeninių sprendimų ir atrankos, institucijų bei medijų“[6]. Šiame kontekste dėmesio vertas, pavyzdžiui, klausimas, ką reiškia LDK raštijos tekstų atsiradimas vidurinio ugdymo lietuvių literatūros programoje: kultūros atminties dalis, kuri iki šiol buvo saugoma archyvuose arba apskritai išstumta į periferiją, sugrąžinama į aktualiąją atmintį. O šis judesys neabejotinai keičia ir individualias mokinių atmintis – į jas diegiamos naujos kalbos, literatūriniai ir kultūriniai pasaulėvaizdžiai, vertybės.

Itin daug ir įvairiai kalbama apie literatūros kanono poveikį saviidentifikacijos procesui[7]. Individai prisimena ir pasakoja (tiek kitiems, tiek patys sau) patirtis, išgyvenimus naudodamiesi jiems žinomais, kažkada išmoktais ir įsisavintais pasakojimais. Pavyzdžiui, istorikas Hayden White teigia, jog ir istoriniai, ir biografiniai, ir vadinamieji literatūriniai tekstai turi be galo daug struktūrinių panašumų. Vienas svarbiausių – naratyvumas: pasakojamų įvykių atrankos ir jungimo būdas. Tai reiškia, kad istoriniai šaltiniai, kronikos ir autobiografijos rašomos pasitelkiant tam tikrus dažniausiai literatūrinius modelius, siužetus, įvaizdžius, topus ir pan[8]. Literatūriniai modeliai populiarūs dėl savo paveikumo, visų pirma – emocinio, o taip pat todėl, kad meninį tekstą dėl kalbos sklandumo lengviau prisiminti. Todėl kalbant apie kultūros atmintį ypatingas dėmesys skiriamas literatūrai. Manoma, kad viena iš literatūros funkcijų – kultūros atminties palaikymas ir perdavimas: literatūra teikia būdus bei siužetus, leidžiančius suprasti ir interpretuoti save ir pasaulį, taip pat vaizduoja išskirtinius ir savaip (nebūtinai pozityviai) pavyzdinius subjektus bei jų gyvenimus, iš kurių mes mokomės, kaip reikėtų nugyventi savuosius.

Rašytojas, kaip ir kiekvienas pasakotojas, kurdamas savuosius naujus tekstus naudojasi iš senųjų išmoktais metodais, perimtais įvaizdžiais. Neretai būtent vadinamasis kūrinio „tradiciškumas“ – atpažįstami, tačiau subtiliai interpretuojami siužetai, įveidžiai ir kitos kultūros atminties struktūros –  tampa kūrinio sėkmės, skaitytojų ir kritikų įvertinimo sąlyga. Todėl kiekvienas naujas literatūros kūrinys – savotiškas santykio su kultūros bei literatūros atmintimi dokumentas. Šią prielaidą vienas pirmųjų konceptualizavo J. Lotmanas, kultūrą apibrėžęs kaip kolektyvo atmintį[9], o kanoninius kultūros tekstus ar net paskirus įvaizdžius laikęs sutrauktais visos kultūros modeliais.

Puikus pavyzdys, kaip persipina iš kultūros atminties perimami įvaizdžiai ir šiandienos patirtys – Manto Balakausko (g. 1989) debiutinė poezijos knyga, pavadinta Roma (2016). Roma – „amžinasis miestas“, į kurį veda visi keliai – kultūros atminties ženklas ir rinkinio prasminė ašis. Jaunam poetui šis ženklas geriau nei kiti nusako XXI a. civilizacijos būkles. Kita vertus, šiandienos aktualijos reikalauja senų, tradicinių formų pokyčių, naujų interpretacijų ar net perrašymo. Taip graikų mitologijoje pergalės deivė Nikė R. Balakausko eilėraštyje transformuojama į prekybos centro IKEA pavadinimą – tuo pat metu „nepažįstamą“ ir atpažįstamą, perprasmintą, bet vis dar aktualią antikinės kultūros nuolaužą[10].

Svarbu pabrėžti, kad skirtis tarp literatūros, kultūros bei bendruomenės atminties tėra teorinė – šios plotmės nuolat sąveikauja. Istoriniai kultūros herojai, tokie kaip karalius Mindaugas, Barbora Radvilaitė ar Mažvydas, arba istoriniai įvykiai, pavyzdžiui, Pilėnų tragedija, o taip pat tolimos epochos (viduramžiai, barokas) daugumai „pažįstami“ ne iš mokslinių šaltinių, o iš fikcinių tekstų – istorinių romanų, kino filmų, paveikslų. Štai realiai egzistavusi asmenybė Barbora Radvilaitė lietuvių kultūroje pirmiausia ir labiausiai žinoma iš literatūros ir meno kūrinių  – Juozo Grušo dramos, XIX a. dailės kūrinių. Dažniausiai būtent meniniuose tekstuose sukurtas kultūros herojų įvaizdis tampa pagrindiniu, kanoniniu, jo paneigti nesugeba net istorikų išvados, nei autentiškos archeologinių tyrinėjimų pagrindu grindžiamos rekonstrukcijos. Taip buvo ir B. Radvilaitės, ir Kristijono Donelaičio atveju. Darius Pocevičius šmaikščiai pasakoja, kad pagal Tolminkiemyje atkastus K. Donelaičio palaikus atkurtas jo autentiškas portretas buvo gretai užmirštas – vietoje autentikos pasirinkome pramanytą vaizdinį[11].

Kitas itin dažnas reiškinys – pati tikriausia fikcija, pramanai peržengia literatūros ribas ir pradeda realiai veikti kultūros individų gyvenimą, savivoką. Literatūrinis personažas gali pakeisti amžininkų ir ateities kartų elgesį, pasaulėjautą. Chrestomatinis pavyzdys –  verterizmas. Johano Volfgango Gėtės epistoliarinio romano „Jaunojo Verterio kančios“ (1774) protagonistas Verteris to meto jaunuoliams tapo savotišku pavyzdžiu: kūriniu susižavėję skaitytojai visoje Europoje ėmė rengtis ir elgtis, kaip literatūros kūrinio personažas – nelaiminga meilė, kančia, dirgli psichika, net savižudybė tampa siekiamybe[12]. Rolandas Barthes‘as Meilės diskurso fragmentuose (iš pranc. k. vertė Jurga Katkuvienė ir Greta Štikelytė, 2016) teigia, kad tai, ką Vakarų Europoje linkstama vadinti „meile“, „romantiniais jausmais“, arba tiesiog meilės diskursu, apimančiu ne tik meilės sampratas, kalbėjimo apie meilę būdus, bet ir meilės praktikas, „išmokta“ iš svarbiųjų literatūros tekstų.

Šiame kontekste aktualūs tampa du klausimai. Pirma: kokie literatūros tekstai formuoja mūsų supratimą apie realiai gyvenusias istorines figūras ir mus pačius. Antra – kaip, kokiais būdais neliteratūrinei plotmei priklausantys elementai interpretuojami grožiniuose kūriniuose. Pavyzdžiui, dažnai ypač svarbiu veiksniu tampa žanras. Kristinos Sabaliauskaitės Silva rerum III (2014) personažai ir pasaulėvaizdis paklūsta populiariojo nuotykių-jausmų romano žanrui, kuriam būdinga patetika. Tuo tarpu Herkaus Kunčiaus apsakymas „Pradėta, nebaigta istorija“ (Pramanytos šalies pasakojimai, 2015) – parodija, juodojo humoro pavyzdys.  Todėl, nors abu autoriai vaizduoja dvarų gyvenimą panašiu laikmečiu (XVIII a. LDK) ir savo fikcinius tekstus grindžia istoriografine medžiaga, jų veikėjų logika, pasaulėvoka ir bendras kuriamos epochos įspūdis radikaliai skiriasi.

Tiek kanono pasikeitimas (naujų tekstų kanonizacija ir senųjų išmetimas iš kanono), tiek santykių su kanoniniais tekstais ypatumai – gilesnių kultūros pokyčių išraiška. Todėl ypatingas dėmesys tenka vadinamiesiems „pereinamiesiems“ periodams, kuomet vyksta didelio masto sociokultūriniai virsmai. Pavyzdžiui, R. Lachmann studijoje Kultūra ir literatūra (1997) teigia, kad būtent pereinamieji periodai pasižymi poreikiu reflektuoti, perinterpretuoti kultūros atmintį – literatūros kanoną, literatūriškumo, gero ir blogo stiliaus ir pan. sampratas. Lietuvių literatūroje šia prasme įdomi XX a. pabaiga. Ne veltui aptardami šio laikmečio literatūros tendencijas literatūrologai, kritikai ir patys literatai kalba ir apie tradicijos pabaigą, ir apie „naują bangą“[13].

Apibendrinant, kultūros atminties tyrimuose laikomasi kelių pamatinių prielaidų. Kultūros atmintis – tai bendruomenės tapatybės bei išlikimo sąlyga. Bendra atmintis mums leidžia suvokti save kaip priklausančius tai pačiai kultūrai, suteikia dažnai intuityvų, nereflektuojamą žinojimą, kuo mūsų kultūra išskirtinė ir kas mes tokie esame. Tai ne monolitiška, o kintanti struktūra, kurios pokyčius lemiame mes patys. Ją sudaro skirtingi elementai: nuo literatūros kanono, konkrečiam periodui aktualių mūsų elgseną ir savivoką formuojančių tekstų iki paskirų pasakojimų fragmentų, vadinamojo „archyvo“. Kultūros atmintis nuolat formuojama dabarties ir atvirkščiai – nuolat veikia dabarties suvokimą. Kultūros atminčiai skirtose studijose linkstama iš visų menų būtent literatūrai priskirti ypatingą funkciją, dažnai literatūra net tapatinama su kultūros atmintimi. Pasak R. Lachmann, „Literatūra teikia kultūrai atmintį ir tuo pat metu ją išsaugo. Šia prasme literatūra pati yra atsiminimo veiksmas.“ [14] Todėl į kiekvieną, o ypač – paveikų, literatūros kūrinį verta žvelgti įdėmiai ir kritiškai – juk jis, mums patiems to net nesuvokiant, gali mūsų gyvenimą nulemti.

 _________________________________________

[1] Žr. pvz. Methods for the study of literature as cultural memory, Eds. Raymond Vervliet and Annemarie Estor, Amsterdam, Atlanta: Rodopi, 2000; Literatūre and Memory: Theoretical Paradigms-Genres-Functions, Eds. Marion Gymnich, Ansgar Nünning, Roy Sommer, 2006; A Companion to Cultural Memory Studies, Eds. Astrid Erll, Ansgar Nünning, Berlin/New York, De Gruyter, 2010.

[2] Žr. pvz. Bart Keunen, „Cultural Thematics and Cultural Memory: Towards a Socio-Cultural Approach to Literary Themes“, Methods for the study of literature as cultural memory, 2000, p. 19‒30.

[3] Literatūrologo Mikhailo Grono pasiūlytas terminas, sukurtas pagal analogiją su R. Dawkino genu. Gronas mimemėmis vadina tam tikras bendras literatūros kūrinių vietas, kurių atpažinimas skaitytojui sukelia estetinį pasitenkinimą ir skaitymo malonumą bendrąja prasme. Žr. Mikhail Gronas, Cognitive Poetics and Cultural Memory: Russian Literary Mnemonics, New York, London: Routledge, 2011, p. 1‒2.

[4] Aleida Assmann, Cultural Memory and Western Civilization: Functions, Media, Archives, Cambridge: Cambridge University Press, 2011, p.130‒131.

[5] Jurij Lotman, „Apie semiosferą“, Kultūros semiotika, iš rusų kalbos vertė Donata Mitaitė, Vilnius: Baltos lankos, 2004, p. 3‒22.

[6] A. Assmann, 2011, p. 6.

[7] Žr. pvz. Astrid Erll, „Cultural Memory Studies: An Introduction“, A Companion to Cultural Memory Studies, Berlin/New York, De Gruyter, 2010, p. 1‒2.

[8] Žr. Hayden White „Naratyvumo vertė“, Baltos lankos 5, 2002, p. 33‒64.

[9] Kultūra yra „nepaveldimos informacijos, kurią kaupia, saugo ir perduoda įvairūs žmonių bendruomenių kolektyvai, visuma“, Материалы к словарю терминов Тартуско-московской семиотической школы, Tartu: Tartu University Press, 1999, c. 120.

[10] M. Balakauskas, „koks keistas vardas IKEA“, Roma, Vilnius: Versus aureus, 2016, p. L.

[11] Darius Pocevičius, „Donelaitis – Vilniui svetima lietuvių liaudies ir tautos ikona“, Literatūra ir menas, 2017 11 03.

[12] Palčiau apie verterizmą žr. Steven Payne, Carrying the Torch, Bloomington: Xlibris, 2010; A. Alvarez, The Savage God: A Study of Suicide, W. W. Norton & Company, 1990.

[13] Žr. pvz. Vytautas Kubilius, Literatūra istorijos lūžyje, Vilnius: Diemedis, 1997.

[14] Renate Lachmann, Memory and Literature. Intertextuality in Russian Modernism, translated by Roy Sellars and Anthony Wall, Minneapolis; London: University of Minnesota Press, 1997, p. 15.