„Ką ten Ignalinoje veiki per dienas?“ – štai klausimas, kurį girdžiu dažnokai. Žmonės, kurie mane gerai pažįsta, kažin ar to klaustų. Bet juk manęs pažinoti visas pasaulis niekada negalės…

Tad ką aš veikiu?

Labiausiai man patinka skaityti – visada, nuo mažens, būtent šis užsiėmimas buvo mieliausias. Skaityti ežerų, miškų apsuptyje malonu – ramu, tylu. Vakarop, kai ima temti, garsiau suūžusi mašina – jau įvykis, nors gyvenu vienoje iš centrinių Ignalinos gatvių. O kai skaitai daug, godžiai, kartais net ir be atrankos – norom nenorom tampi ne tik viešosios bibliotekos lankytoja. Tampi renginių dalyve. Ne kartą palankūs vėjai mane nuskraidino ir į kaimynystėje esančias mažesnes bibliotekas, vadinamas viešųjų bibliotekų filialais. Kai pati sau bandau išvardinti žmones, su kuriais pavyko Ignalinoje ir jos apylinkėse susibičiuliauti, privalau pripažinti: didžiąją jų dalį sutikau ne uogienojuose ar paežerėse. Susitikome bibliotekoje.   

Per speigą, miškingais sniegynais lėtai riedėjome iš Ignalinos Reškutėnų link. Kaip sakytų jų gyventoja, ilgametė mokytoja, uoli kraštotyrininkė Viktorija Lapėnienė, iš sėlių krašto (Ignalinos r.) vykome ten, kur nuo seno gyventa lietuvių genties (Švenčionių r.). Reškutėnus mėgstu. Tai čia 1997 metais suvokiau: niekada nebūsiu archeologe. Kartu su „Talkos“ klubu vykau padėti archeologams, tas įvykis atrodė romantiškas, prasmingas. Juk esu iš tų, kurie vaikystėje godžiai skaitė Petrą Tarasenką. Skaityti viena. Kepti saulėje gremžiant žemes – visai kas kita. Didžiausiu mano radiniu tą vasarą tapo žmonės, kur kas kantresni nei aš – archeologus ir sugebančius jiems talkinti ėmiau gerbti dar labiau.

Šį kartą vykome į Reškutėnų biblioteką kalbėtis apie 2017 metų gruodį pasirodžiusią žurnalistės, kultūrininkės Dalios Savickaitės ir fotomenininko Eugenijaus Ostašenkovo  knygą „Ignalinos miškų urėdija – miško turtų sergėtoja“ (išleido ir spausdino leidykla „Utenos Indra“). Dalyvavo ne tik abu autoriai, bet ir miškininkas, liaudies dainų atlikėjas Rimantas Klimas, nepamiršęs į kelionę pasiimti ištikimų savo palydovių – kanklių. Atvyko ir tautodailininkas skulptorius Juozapas Jakštas – jo mįslingi kūriniai stulbina net ir tuos, kurie, vien išgirdę žodį „tautodailininkas“, ima raukytis. Man buvo įdomu stebėti, kaip atidžiai skulptorius žvelgė į R. Klimo kankles, kaip tyrinėjo kiekvieną linkį…

Ar suskambo tos kanklės Reškutėnuose? Žinoma, tik gerokai vėliau, susitikimui baigiantis. Svarbiausią žodį tarė D. Savickaitė, prisimindama tą dieną, kai ją aplankė Ignalinos miškų urėdijos urėdas Alfredas Aškelėnas, lauktuvių „atnešdamas“ idėją rašyti pažintinę knygą, tapsiančią pagalbininke visiems, besidomintiems miškais. Šiandien privalau pabrėžti – buvęs urėdas, mat šių metų sausio mėnesį prasidėjusi reforma miškininkų gyvenime daug ką pakeitė… Knygų apie reformą kol kas nepastebėjau, gausybę straipsnių – taip.

Laiko knygai turėta nedaug. Net labai mažai turėta to laiko… Autoriniai tekstai ir nuotraukos gimė per keletą mėnesių, toliau jau negaišdama darbo ėmėsi leidykla-spaustuvė „Utenos Indra“. Knygoje dažnokai cituojami žurnalistų ir gamtininkų rašiniai, kai kurie jų perspausdinami net netrumpinti – autorė D. Savickaitė kolegų leidimą tam gavo. Kruopštus ir tikslus literatūros sąrašas: minimi net 92 šaltiniai.

Reškutėnuose D. Savickaitė pagarbiai minėjo patriarchą – tarpukario Lietuvos Miškų departamento direktorių Povilą Matulionį, dirbusį ir Ignalinos krašto giriose, priminė jo kilnias idėjas.

Reškutėnų bendruomenei pavyko prakalbinti ir E. Ostašenkovą. Jis džiaugėsi, kad ruošdamas šią knygą galėjo iki soties klajoti miškais, lipti į bokštus, susipažinti su urėdijos veikliais žmonėmis.

Apie abu autorius verta papasakoti daugiau.

Klaipėdietė, iš lietuvininkų genties kilusi D. Savickaitė Ignalinos rajone gyvena nuo 1984 metų. Pirmasis jos išsilavinimas įgytas Vilniuje, Kultūros mokykloje – tai bibliotekininkystė, antrasis taip pat Vilniuje, Mykolo Riomerio universitete – ten Dalia tapo socialinių mokslų magistre. Pirmoji darbovietė – Dūkšto biblioteka. Vėliau dirbta Aukštaitijos nacionaliniame parke kultūrologe, Visagino savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriuje. Dabar Dalia – laikraščio „Utenos apskrities žinios“ korespondentė, knygų „Ignalinos girų paunksmėje“ (2005) bendraautorė, „Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktieji“ (2017) autorė, „Ažvinčiai. Tolumos ir artumos“ (2017) viena iš sudarytojų. Akivaizdu, kad 2017 metai D. Savickaitei buvo dosnūs – trys knygos! Akcentus galima dėlioti ir kitaip: ne metai dosnūs… Dosni yra Dalia, pažėrusi senokai sukauptas, išsaugotas žinias, veržliai rinkusi naują informaciją. „Vokiškas auklėjimas: jei dirbti, tai dirbti, kad ir penkiolika valandų per parą“, – taip ji apibūdina savo darbo stilių.

E. Ostašenkovas gimė Šiauliuose, mokėsi Sąjunginiame kinematografijos institute. Dirbo Lietuvos kino mėgėjų draugijoje, vėliau – kino studijoje. Jis kuria dokumentinius filmus, daug fotografuoja. „Saugomos teritorijos“, „,Kol saulė saugo mus“, „Miškas ir žmogus“, „Ežeras ir žmogus“, „Aukštumala atgija“ – tai tik keli iš gausybės jo filmų. Eugenijus yra sukaupęs gausius filmuotus ir fotografuotus Lietuvos gyvenimo archyvus. Nieko keista, kad dažnokai jis sutinkamas Ignalinos apylinkėse – visada su kino ar foto kamera. Jo šaknys – Linkmenyse, tarp Ignalinos ir Utenos, ežerų pakrantėse.

Iš jaukių Reškutėnų tą žiemos dieną keliavome ne Ignalinos pusėn, ne į namus. Likome Švenčionių rajone – pasukome į Pašaminės biblioteką, kur mus svetingai pasitiko jos šeimininkė Loreta Jusienė, pokalbio pradžioje pakvietusi panerti į istorijos vingius. Šį kartą – ne tokios jau ir tolimos. Kraštotyrininkas Povilas Šimkavičius ir mums, atvykusiems, ir bendruomenei priminė 1927–1939 metus, okupuotą Vilniaus kraštą. Jis didžiavosi, kad Pašaminėje veikė ir „Ryto“, ir „Kultūros“ draugijos, pagarbiai minėjo čia dirbusius mokytojus ir jų mokinius – lietuvybės tradicijų tęsėjus. Mačiau, kaip nušvito kai kurių klausytojų akys: juk kalbėta apie jų senelius ar tėvus.

Salėje būta žmonių, jau spėjusių ne tik pavartyti, bet ir paskaityti D. Savickaitės ir E. Ostašenkovo knygą. Lituanistė Danutė Bagdanavičienė tvirtino, kad ją sužavėjo knygoje publikuojamas eilėraštis – tverečėnės Nijolės Labuckaitės-Bielinienės „Didžagirių daina“, prašė šį kūrinį paskaityti balsiai. Ši miela pareiga teko man. Buvo smagu priminti, kad norintys skambinti gitara knygoje ras ne tik skambius žodžius, bet ir akordus – melodiją sukūrė Dūkšte gyvenanti muzikė Dangutė Urbonienė.

Knygoje iš tiesų visko yra daug – pasakojimų apie urėdijos žmones, apie gyvūnus, apie augalus. Turtinga istorinė dalis: juk miškai mūsų kraštuose pradėjo formuotis prieš 320-400 mln. metų. Sodrūs mitologijos, tautosakos  klodai – minimos pasakos, legendos, sakmės, prietarai, burtai…

Pavasaris kapsėjo ir varvėjo, nuoširdžiai reiškė savo teises, kai kovo pradžioje kartu su D. Savickaite vykome į Linkmenis (Ignalinos r.). „Mano didžioji mokykla – „Ladakalnio“ leidyba“, – bibliotekoje susirinkusiems pasakojo D. Savickaitė, šio savito periodinio leidinio įkūrėja ir ilgametė redaktorė. Ji pabrėžė Ignalinos urėdijos savitumą: „Tai ne tik rajono pasienis. Tai ir Lietuvos, ir Europos sąjungos pasienis“.

Gražių D. Savickaitės žodžių sulaukė ir Linkmenys, esantys Kaltanėnų girininkijoje: „Čia būtų galima paskelbti kultūrinį rezervatą, – neabejojo Dalia. Štai citata iš knygos, papildanti drąsų jos siūlymą: „Šioje girininkijoje ir seniausi tikėjimo bei civilizacijos reliktai, ir naujausia bažnyčia Lietuvoje, ir ketvirtas pagal dydį Lietuvos kalnas Nevaišiai (288,9 m), ir gražuolė, švaruolė Žeimena, ir paukštingasis Kretuonas, ir Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijos sostapilis Palūšėje, ir Sirvėtos regioninio parko kampas. (…) Tai girininkija, iš kurios Klaipėdą galima pasiekti visais keturiais keliais: sausuma, oru, bėgiais ir vandeniu, nes joje – ir aerodromas, ir vandenys upėmis bei protakomis susisiekia“.

Būtų prasminga, jei ši knyga, kupina miškų kerų, sklistų kuo plačiau ir kuo sparčiau po dideles ir mažas bibliotekas, patektų į skaitytojų rankas. Knygynuose ja neprekiaujama. Kur ieškoti? Ignalinos rajono bibliotekose tikrai rasite.

Aš pati esu gyvas įrodymas: knygos keičia gyvenimą. Tik iš jų mokiausi gyvenimo gamtoje, tik jų dėka atsidūriau Ignalinoje. Juk suprantate, kad ežerų pakrantėje ne vien skaitau. Kai pašonėje girdi mišką, kojos pačios išveda jo link.

Miškų mėgėjams, belaukiantiems šiltų orų ir gegutės kukavimo, verta įsidėmėti šias žinias iš D. Savickaitės knygos: „O kaip pavadinti gegutę-vyrą? Gegutis, gegutinas ar gegužis? Patinėlis dažnai būna tikras mergišius. Dažnai šalia jo net dvi kvatoklės gegutės puotas kelia. Tą lemtingąjį ku-kū tik patinėlis sako. (…) Gegučių gyvenimas painus: jos ne tik vaikus po svetimus lizdus mėto, bet ir po kelis partnerius vienu metu turi... Gegutinai, tapę tėčiais, pamiršta ir pačias, ir vaikus.“ (…) Gamtoje nėra nei blogų, nei gerų: gamtoje kiekvienam sukurta sava niša, kurios nepažeisdamas kiekvienas gyvis gali sėkmingai gyventi, naikindama gamtoje susidariusį perteklių arba būti sunaikintas, jei pats pateko į perteklinį skaičių… Taip kuriamas darnos ir pusiausvyros pasaulis“.

Darnos ir pusiausvyros belieka linkėti ir knygos autoriams, ir jos skaitytojams. Svarbu priminti, kad D. Savickaitės ir E. Ostašenkovo knygos „Ignalinos miškų urėdija – krašto turtų saugotoja“ pristatymų ciklas dar nesibaigė. Kovo 22 dieną abiejų autorių sulauks Ignalinos, balandžio 5 dieną Anykščių, balandžio 12 dieną Utenos viešosios bibliotekos.