Pastaruoju metu labai daug kalbame apie skaitymą vaikams nuo mažų dienų, apie jų pratinimą prie knygos šeimose. Yra daug įvairių institucijų, kurios daro viską, stengiasi, kad taip ir atsitiktų – kad kiekvienas vaikas gautų skaitymo pagrindą, įgytų „skaitytojo geną“ savo šeimoje. Tačiau kol kas situacija vis dar yra tokia, jog mažiausiai skaitoma yra būtent su pačiais mažiausiais vaikais (Lietuvoje net 65 proc. tėvų teigia neskaitantys savo vaikams iki 2 metų).

Todėl kol pakeisime situaciją šioje pradinėje stadijoje, turime dirbti su tuo, ką turime. Daug vaikų į darželį ateina dar nesusidūrę su knygomis ir pažintis su jomis pradeda megztis tik nuo trijų – ketverių metų.

Kai dar iki 2008-tųjų, Skaitymo metų, tekdavo susitikti su bibliotekininkais, taip pat – skaityti pateikiamas paraiškas, viena iš aiškių problemų būdavo idėjų trūkumas – tai ką gi daryti, kad mes patys galėtume efektyviai dirbti su vaikais, o taip pat šeimomis, seneliais, sergančiais žmonėmis. Kokių būdų ir kokių metodikų griebtis, kad knyga būtų arčiau žmogaus, o skaitymas padėtų keisti gyvenimus? Dabar toks kalbėjimas lyg ir nebeturi prasmės. Mes visi turime galimybę domėtis, kas vyksta pasaulyje, kaip dirbama kitose šalyse, kokios idėjos prigyja, kokios – nelabai pasiteisina. Dviračio išradinėti nebūtina, tereikia tik pasidomėti, kaip dirbama kitose šalyse.

Vis dėl to kai kurie pavyzdžiai yra ypač įkvepiantys. O labiausiai įkvepia ir pavydą kelia būtent tie, kurie yra vykdomi valstybių mastu, į kuriuos įsijungia ne tik nevyriausybinės organizacijos, viešosios įstaigos, bibliotekos, tačiau ir pati valstybė mato prasmę vaikų raštingumo ugdyme ir suvokia, jog vaikas, kuris skaito, bus sėkmingesnis, įvairiapusiškesnis, greičiausiai – net ir emociškai saugesnis savoje aplinkoje. Apie tai pastaruoju metu labai daug kalbama JAV, kur skaitymo įgūdžių tyrimai atskleidė tragišką situaciją – neskaitymas (ir neraštingumas) turi tiesioginę įtaką nusikalstamumui, vaikai nebemoka rašyti ranka, klaidos yra visiškai įprastas dalykas, knygų skaitoma kasmet vis mažiau, skaitymas savo malonumui taip pat nyksta iš žmonių gyvenimo.

Tačiau vaikai nėra vienintelė grupė, jautri šiai problemai. Taip, vaikai dar nemoka skaityti, jie yra priklausomi nuo tėvų, bet yra ir kitos grupės žmonių, kuriems skaitymas gali būti tiek pat svarbus, kiek ir vaikams, bet lygiai taip pat neprieinamas. Situacijos yra skirtingos – kai kurie žmonės gali skaityti, bet nenori, kiti negali ir neturi, kas jiems skaito. Kai kurie žmonės, atsidūrę už mūsų kasdienės, saugios aplinkos ribų, netenka tam tikrų galimybių. Dažnai mums vis dar atrodo, kad kai kurie darbai yra ne mūsų pačių, o įvairių institucijų ir organizacijų reikalas. Taip pat ir skaitymas, skaitymo skatinimas. Tačiau ar tikrai tuo užsiimti turėtų tik ugdymo įstaigos, bibliotekos? Galbūt mes patys, kaip bendruomenė, taip pat galime padaryti nemažai? Todėl šiame straipsnyje daugiau dėmesio skirsiu ne bibliotekų, ne mokyklų, o pačių žmonių, bendruomenių bendradarbiavimo, jų entuziazmo ir idėjų dalijimosi pavyzdžiams.

The Reader (Skaitytojas) yra Jungtinėje Karalystėje veikianti organizacija, kuri nuo 2008-ųjų metų dirba su žmonėmis, stokojančiais skaitymo įgūdžių, kartais ir išvis nesusidūrusiais su knyga per visą gyvenimą. Šios organizacijos tikslas – knygų, skaitymo pagalba sumažinti socialinę atskirtį ir sutvirtinti įvairių bendruomenių bendradarbiavimą bei vidinius bendruomenių ryšius visoje Jungtinėje Karalystėje. Ši organizacija skatina skaitymą drauge (Shared Reading), nes tiki, jog tokia paprasta idėja gali keisti gyvenimus ir padėti bendruomenei kartu augti. The Reader dirba su žmonėmis, turinčiais fizinę ir psichinę negalią, kaliniais, seneliais, moterimis, patiriančiomis smurtą namuose, žmonėmis, kurie atsigauna po tam tikrų ligų, šeimomis, vaikais, paaugliais, mokytojais. Susitikimai tokiose grupėse vyksta kas savaitę, jie suteikia progą klausytis, įsijausti į tekstą, jo pagalba rasti tam tikrus sprendimus gyvenime, motyvaciją mokytis, pamatyti savo potencialą. Tokiose skaitymo grupėse besilankantys žmonės sako, jog šis užsiėmimas yra geriausias savaitės laikas („Esu čia (kalėjime) 28 metus ir nuoširdžiai galiu pasakyti, jog šis susitikimas yra geriausia mano savaitės dalis. Tai leidžia man pasijusti žmogumi... Kai skaitai, tampi kitu žmogumi, susitapatini su knygos veikėju. Tai padeda pažiūrėti į save iš šono, suprasti, ir savo gyvenimą.“) Tokiu atveju dirbama su žmonėmis, kurie gali (moka) skaityti, bet nenori, nėra patyrę, kad skaityti gali būti įdomu, smagu, net naudinga.

Organizacija taip pat dirba ir su vaikais, šeimomis, mokyklomis, mokytojais, netgi darbo kolektyvais. Nuolat atliekami situacijos bei poveikio tyrimai teigia, jog toks skaitymas drauge įmonėje (kolektyve) padidina komandos pasitikėjimą vienų kitais, sukuria artimesnį tarpusavio ryšį, netgi sumažina stresą darbe. Žmonėms, sergantiems depresija, tokie skaitymo susitikimai padeda kovoti su liga, lygiai taip pat ir turintiems demensiją. Literatūra, kuri skaitoma tokiose grupėse, turi būti parenkama atidžiai, tad tiriama, kokios knygos kokį poveikį duoda skirtingose grupėse.

Būtina pažymėti, jog ši organizacija yra įkurta vieno žmogaus – Jane Davis, kurios entuziazmas ir tikėjimas savo darbu keičia daugelio žmonių gyvenimus. Ne tik tų bendruomenių, į kurias ateina Skaitytojas, bet ir pačių savanorių, dirbančių tokį darbą.

Jane Davis pasakoja istoriją apie moterį, buvusią mokytoją, kuri pasiima knygą ir kartą per savaitę eina į tą pačią vietą pačiame nesaugiausiame Londono rajone ir ten, tiesiog atsisėdusi ant suolo, garsiai skaito knygą. Knyga daro stebuklus – pirmą kartą į ją buvo žiūrima keistai. Tačiau po kiekvieno kito karto jos klausančių žmonių daugėja. Kartais ateina tie patys žmonės, kartais jie keičiasi, bet abejingų nelieka. Galiu pasidalyti ir savo pačiu sėkmingiausiu atveju – kai po kelių kartų skaitymo toje pačioje vaikų grupėje sunkiausiai su manimi atsisveikino ne tie vaikai, kuriems knyga iki šiol buvo suprantamas dalykas, bet berniukas, kuris pirmame susitikime man pasakė, jog knygų jis neskaito ir neskaitys. Ne rekomenduojami sąrašai, ne strategijos padeda labiausiai, o paprastas skaitymas ir asmeninis dėmesys žmogui, ką ir įrodo štai tokia veikla, kurią atlieka organizacija The Reader ir jos savanoriai.

Daugiau informacijos, patarimų ir pavyzdžių rasite jų internetiniame puslapyje http://www.thereader.org.uk/

Jungtinė Karalystė turi stiprias skaitymo tradicijas, knygos, kaip visokios gerovės atributo suvokimą – britų knygose ir filmuose knygų klubai (juos turi net ir pačios mažiausios bendruomenės), knygų aptarimo arbatėlės yra labai dažnas reiškinys. Tačiau ir kitų valstybių bendruomenės dirba puikiai bei ieško būdų kaip knyga gali būti naudinga ir kaip spręsti opiausias problemas, kurios kiekvienoje šalyje yra skirtingos.

Vokietijoje imigrantai yra didelė ir svarbi valstybės dalis, todėl šių žmonių integracijai skiriamas išskirtinis dėmesys. Projektas FLY (Family Literacy) dirba su migrantų šeimomis – vaikais ir suaugusiaisiais. Tikslas yra sukurti kuo stipresnį ryšį tarp namų ir mokyklos. Labai įdomi paralelė, kurią parodė šio projekto rezultatų tyrimas – kuo labiau gerėja tėvų / globėjų raštingumo įgūdžiai, tuo geresnių rezultatų jų vaikai pasiekia mokyklose. Tad šios programos tikslas yra dirbti su visa šeima, ne vien tik su vaikais. FLY prasidėjo nuo pastangos padėti vaikams, kurių įgūdžiai mokykloje buvo labai prasti ir grėsė jų išmetimu iš mokyklos. Dažniausiai tie vaikai buvo iš socialinės atskirties arba migrantų šeimų. Programa prasidėjo 2004 metais, šiuo metu veikia 69 mokyklose.

Pasakojimai namuose yra kitas panašus Vokietijos projektas, skirtas vaikams, kilusiems iš sudėtingesnių šeimų, nepasitikintiems savimi ir turintiems problemų mokykloje. Tikslas yra motyvuoti, įkvėpti šeimas labiau pasitikėti savo galimybėmis, padėti tėvams savo vaikus ruošti mokyklai ir suteikti visas priemones raštingumui šeimoje didinti. Su šeimomis dirba tam paruošti ir apmokyti savanoriai, kurie patys parenka knygas ir ne tik kalba su šeimomis, bet ir klauso jų, o ypač – vaikų. Jie tampa tarsi dar vienu šeimos nariu, kuris padeda šeimoms ugdyti pasitikėjimą, motyvaciją mokytis ir visa tai daroma knygos pagalba. Tokie Pasakojimų namuose susitikimai padeda vaikams siekti geresnių mokymosi ir bendravimo mokykloje rezultatų, o taip pat stiprina pačios šeimos tarpusavio ryšius.

Projekto Rajono mamos akcentas yra taip pat migrantų šeimos. Jo tikslas – kurti bendruomenės pasitikėjimą vienų kitais ir mokytis iš turimų patirčių. Pačios mamos migrantės, jau turinčios tam tikrų įgūdžių ar ilgesnę gyvenimo šalyje patirtį, eina pas kaimynus dalytis žiniomis ne tik apie raštingumą, bet ir apie sveikatos apsaugos sistemą, socialinę rūpybą, kitus šalies gyventojams, šeimoms svarbius klausimus.

Skaitymas padeda žmogui aktyviau analizuoti aplinkui vykstančius reiškinius, būti kritišku, vadovautis savo galva. Būtent tuo remiasi puikus projektas, skirtas kiek vyresniems vaikams, panaudojant jiems labiausiai suvokiamas technologijas Blog-share-like. Komanda (iki dvidešimties žmonių) dirba su mokytoju, žurnalistu ar laikraščio redaktoriumi bei medijų ekspertu ir analizuoja skirtumus tarp spausdintinės medijos ir internetinių dienraščių. Tikslas – mokytis atskirti, kas yra netikros žinios, kokiose vietose spaudoje galimos apgavystės, propaganda ir pan.. Projektas apjungia skaitymą, rašymą, fotografavimą, tyrimą ir tyrinėjimą. Jis vykdomas be jokio finansinio palaikymo, jo pagrindas – savanoriai ir ekspertai, kurie mato prasmę tokiame darbe.

Na, ir turbūt vienas įdomiausių Vokietijoje vykdomų projektų – Futbolas susitinka su kultūra (kodėl Lietuvoje negalėtų būti vykdomas projektas „Krepšinis susitinka su kultūra“?). Tikslas – ne tik užtikrinti geresnius vaikų ir jaunimo raštingumo įgūdžius, bet ir skatinti juos būti socialiai atviresnius. 24 mokiniai dalyvauja projekte su mokytojais, futbolo treneriu ir svečiais (ekspertais). Du kartus per savaitę vyksta jų susitikimai po pamokų, kurie yra dalijami į dvi dalis: užsiėmimų metu dirbama su vaikų gebėjimu skaityti, rašyti, o antroje dalyje jie mokomi žaisti futbolą. Taip pat jie kartu lanko muziejus ir teatrus, bibliotekas, vyksta poezijos vakarai. Tai ne tik ugdo jų raštingumo gebėjimus, bet ir tarpusavio bendravimą, discipliną, pasitikėjimą, gebėjimą dirbti kartu, komandoje. Šiame projekte jau dalyvavo apie 1000 vaikų iš socialiai sudėtingų šeimų, jį remia Vokietijos futbolo klubai, jame dalyvauja patys žaidėjai, treneriai, ugdymo specialistai.

Daugiau informacijos apie projektą rasite jų interneto svetainėje http://www.litcam.org/en/football-meets-culture.

Lietuvoje viešėjęs JAV profesorius William Brozo savo gyvenimo darbu laiko paskatinti į skaitymą įsitraukti berniukus. Viena iš priežasčių, kodėl berniukai skaito ir nori skaityti mažiau nei mergaitės, jis nurodo tai, kad ugdymo ir skaitymo aplinkoje vaikus supa daugiausia moterys – bibliotekoje, mokykloje dažniau dirba moterys nei vyrai. Dažnai net ir namuose moterys prisiima didesnę atsakomybę už vaikų ugdymą, skaitymą. Todėl berniukai skaitymą laiko išskirtinai moteriška veikla. Laimei, situacija sparčiai keičiasi, tačiau pokyčiams reikia nemažai pastangų. Mūsų kaimynai latviai visai neseniai pradėjo projektą, skatindami tėvelius, senelius ir brolius skaityti mažiausiems savo šeimos nariams. Tą patį daro ir suomiai. Jų vykdoma kampanija kviečia tėvus, senelius, dėdes įsitraukti į skaitymo su vaikais procesą, daugiau dalyvauti vaikų ugdyme, tapti skaitymo modeliu ir parodyti, jog vaikais rūpinasi ne tik mamos. Mokytojai pakviečia tėvus į susitikimus, padeda jiems pasirinkti literatūrą, atsako į visus kylančius klausimus bei padeda, jeigu atsiranda tam tikrų sunkumų. Užsiėmimas mokykloje vyksta nuo penkiolikos minučių iki valandos, tačiau pagrindinis tikslas yra tas, kad tokie tėvų ir vaikų skaitymo susitikimai tęstųsi ir namuose. Per metus į šią kampaniją užsiregistravo virš 200 darželių ir mokyklų. Šis projektas turi didžiulį pasisekimą. Jis padeda ne tik vaikams, kurie mieliau įsitraukia į skaitymo procesą, bet ir tėveliams, kurie namuose ima skaityti drąsiau ir daugiau. Matydami, su kokiu susidomėjimu jų klausoma, jie ima labiau pasitikėti savo skaitymo balsu gebėjimais.

Skaitantys seneliai ir močiutės yra kita savanoriška veikla Suomijoje. Vyresni žmonės yra apmokomi būti skaitymo savanoriais mokyklose. Ši programa daugiausiai skirta vaikams, kuriems sunku skaityti savarankiškai arba jie neturi motyvacijos skaityti. Tokie skaitymo susitikimai ne tik didina vaikų motyvaciją, bet ir ženkliai pagerina jų skaitymo įgūdžius. Šis projektas prasidėjo kaip vieno miesto iniciatyva 2013 metais, jau po metų jis vyko 15-oje Suomijos miestų, o šiais metais planuojama jį įgyvendinti visoje šalyje visiems vaikams, kuriems suomių kalba yra ne pagrindinė. Naujas programos akcentas, jog apmokomi bus imigrantai senjorai, kad jie galėtų skaityti suomiškai tiems, kurie šios kalbos tik mokosi.

Taigi, tik keletas projektų, kurie parodo, koks svarbus yra skaitymas socialiniam valstybės gyvenimui ir bendruomenių ryšiams stiprinti. Mes kiekvienas galime prie to prisidėti, jeigu tik matome prasmę. Daugelis šių veiklų yra vykdomos savanorių, žmonių, suvokusių didžiulę skaitymo naudą. Pačios idėjos kainuoja nebrangiai – galime jų rasti visur, įvairiausių. Brangiausiai kainuoja jų įgyvendinimas. Pirmiausia tam reikia noro – keisti ir keistis, galiausiai tam reikia laiko, kurį dažnai tenka atimti ne tik iš savo kitų darbų, šeimų, bet ir savęs. Tačiau kai suvoki, jog tos idėjos atsiperka, supranti, kad tai nėra laiko aukojimas ar atidavimas – tai pats geriausias jo išnaudojimas. Dirbantiems su skaitymo skatinimu nėra nieko džiugiau, kaip žmogų, kuris niekada iki šiol neskaitė knygų ir laikė jas didžiausia nesąmone, pamatyti skaitantį ir darantį tai su malonumu.

Rūta Elijošaitytė-Kaikarė,
VšĮ „Laikas skaityti“ vadovė