Gintarė Adomaitytė

Apie Selmos Lagerlöf pirmąją knygą „Sakmė apie Gestą Berlingą“



Daug kas pasijunta plėšiku, pamatęs vijokliais apaugusius, nykstančius medžius ir želiančius smėlio takelius. Jie norėtų pulti ant kelių tuose laukuose, kurie anksčiau plačiai banguodavo javais, ir prašyti, kad jie nesmerktų už padarytą gėdą. Jie nusigręžia ir nuo vargšų senųjų arklių: kietesnės širdies reikia, kad galėtum jų žvilgsnį išlaikyti!Jie nedrįsta stovėti prie tvoros, kai galvijai pargenami iš ganyklų. Nėra nė vienos vietos, kurią taip sunku būtų aplankyti, kaip sugriautą tėviškę.

Kada ir kur rašyti šie žodžiai, taip suprantami lietuvio širdžiai? Rašyti jie anaiptol ne Lietuvoje; anaiptol ne raudonajam marui praūžus.

Švedija. Landskrūna.  XIX amžius – jo priešpaskutinis dešimtmetis. Maždaug 1885 metai. Panelė mokytoja, palinkusi ties rankraščiais, rengia dovaną savo jauniesiems giminaičiams. Ne spaudai, o būtent jiems kuria sakmę apie Gestą Berlingą.  Ji tikisi, kad pasakojimas vaikus pralinksmins.

Spėju, kad tas jos rašymas – tai ir paguodos sau ieškojimas. Panelė mokytoja tolokai nuo gimtosios Morbakos, o jei ir būtų arti – kas iš to?

Morbaka tebėra. Deja, Lagerlofų giminei senasis ūkis nebepriklauso. Tėviškė prarasta.

Ta panelė mokytoja – tai Selma Otilija Luvisa Lagerlof. Ji gimė 1858 metais, niūroką lapkričio mėnesį. Buvo 20 diena, šeštadienis.

Belaukdamos naujagimės močiutė Liza Maja ir teta Luvisa gurkšnojo kavą. Šildėsi ir būrė - metė kortas.

Stop!

Rimti tyrinėtojai pataria tais burtais neužsižaisti – nei taip buvo, nei ką. Tai tik vienas mitų, kuriais taip mėgstame apipinti žymių rašytojų (ir ne tik rašytojų) gyvenimus.  O mitas toks: kortos  lėmė naujagimei prastą sveikatą. Ilgas keliones. Daug nerimo. Vienatvę.

Žmonėse pasakojimas apie Selmos lemtį paplitęs. Juk ji kilusi iš Vermlando, kur nieko neatsitinka neįdomiai.

Vermlandas - Vakarų Švedijoje. Derlingos žemės. Granito uolos. Pušų miškai. Ežerai. Ūkininkų kraštas.

Selmos tėvas - buvęs karininkas, pulko metraštininkas. Mama - mokytoja.  Nebūtų likę be duonos nei jie, nei jų gausi šeimyna - net penki vaikai. Bet mokytoja ir karininkas troško žemės, svajojo puoselėti Morbaką. Ūkis priklausė Selmos mamos giminei nuo neatmenamų laikų - nuo šešiolikto amžiaus.

Trejų metų Selma susirgo. Paralyžius mergaitę paguldė ilgam. Tik devynerių pradėjo judėti. Tačiau ne ligą ji laikė didžąja netektimi. Senelės Lisos Majos mirtį... Juk tai ji nepavargdama ligotai vaikaitei sekė įdomias istorijas.

Selmai atrodė: po senelės mirties užsidarė visos durys. Bet vėrėsi kitos!

Stokholme, malonaus gydytojo namuose, Selma ne tik gydėsi.  Ji naršė po biblioteką. Vėliau prisipažino: knygos jai atvėrė pasaulį kaip praregėjusiam aklajam.

Selma vaikystėje nelankė mokyklos. Gavo, kaip tai laikais sakyta, naminį išsilavinimą. Bet jai pavyko baigti rimtus mokslus: valstybinę aukštąją mokytojų seminariją.

Mokslų pabaiga sutapo su liūdnomis naujienomis: tėvas mirė, nusilpusį ūkį perėmė brolis, bet neilgam. Šeima praskolintą Morbaką prarado.

Selma mokytojauja. Ir rašo. Landskrūnoje, mažame pilkame namelyje, į pasaulį keliauja „Sakmė apie Gestą Berlingą“.

Dabar jau laikas šūktelti: tegyvuoja konkursai!

O kaip kitaip?

Žurnalo “Idun” 1890 metais paskelbtas konkursas padėjo debiutuoti Selmai Lagerlöf. Jaunoji mokytoja redakcijai nusiuntė penkis “Sakmės apie Gestą Berlingą” skyrius ir pelnė pirmąją premiją.

Po metų pasirodė ir knyga. Ar ji pralinksmino jaunuosius giminaičius?

Nežinau.

Bet tvirtinu: mane, nei jauną, nei giminaitę, ta sakmė ir linksmina, ir stiprina, ir guodžia. Reta knyga. Kiek skaitai, tiek atrandi naujo, pražiūrėto, atmintin dar neįsidėto. Kaip kitaip? Juk tekstas sodrus, spalvingas, rupus, pinte perpintas įvairiausiomis istorijomis. Selmos Lagerlöf stilius kupinas patoso, bet tas patosas, kad ir kaip keistai mano mintis beskambėtų, yra jaukus.

Pagrindinio herojaus tartum ir nėra. Svarbūs visi, o ypač – visos: ir išdidžioji, galingoji majorienė Margareta, ir gerumo perpildyta jaunoji grafienė, ir vaidybos nuo gyvenimo nebeatskirianti Marjana Sinkler, ir vargšė vedybų užsigeidusi senoji Ulrikė, savo jausmus liejanti prie baltojo pianino – ar svarbu, kad skambinti ji moka vieną vienintelę polką?

Ar moteriškoji sakmės pusė laimi? Kažin.

Net dvylika kavalierių išlaikytinių teisėmis gyvena majorienės Margaretos dvare. Kiekvienas jų – tai istorija, kupina šlovės ir pažeminimo, meilės ir išdavystės. O jau išdaigos, o jau nuotykiai – kavalieriams nelemta subręsti, nurimti.

Štai jie sėdi aplink vazą, kavalierius prie kavalieriaus! Jų dvylika, dvylika vyrų. Ne kokių vienadienių musių, ne madingų didvyrių, bet vyrų, apie kuriuos garsas ilgai aidės Vermlande – narsių vyrų, tvirtų vyrų.

Tai ne išdžiūvę pergamentai, ne užveržti pinigų kapšai – neturtingi vyrai, nerūpestingi, visą laiką kavalieriai.

Ne mamyčių sūneliai, ne apsnūdę ponai savo pačių rūmuose. Benamiai vyrai, linksmi, šimtų nuotykių riteriai.

Bet daugiausia dėmesio – Gestai Berlingui, išvarytajam pastoriui.

Jis gal kiek panašus į rašytojos tėvą. Gal... Poetas, neparašęs nė vienos knygos, bet tiek išgyvenęs poemų...  Taurusis nusidėjėlis... Stipriausias ir silpniausias...  Pokštininkas... Juk beveik kiekviena puota baigiasi tuo, kad Gesta Berlingas pavogia damą. Kodėl jis taip nekenčia majorienės, išgelbėjusios jam gyvybę? Ogi dėl to ir nekenčia, kad anapusinė ramybė jam atrodo mielesnė. Bet juk neįmanoma majorienės vien nekęsti... Tą stiprią, nuožmią moterį privalu ir gerbti, gal – garbinti. Net jei ji, praradusi bene viską, tik ne savo orumą, traukia per Vermlandą skudurais apsitaisiusi, nešina elgetos krepšiu.

„Sakmė apie Gestą Berlingą“ atnešė rašytojai Selmai Lagerlöf karaliaus stipendiją. Ir laisvę. Nebereikėjo mokytojauti.

Dar – kritikų priekaištus. „Pasibaisėtinas naivumas“ – rašė jie. Kas dabar juos pamena, tuos kritikus; kam jie svarbūs.

Be sakmės apie Gestą skaitantys žmonės savo asmeninių bibliotekų neįsivaizduoja. Nežinau kodėl taip yra, bet gyventi ramiau, kai bet kurią akimirką gali pasinerti į tokį tolimą, bet taip suprantamą devyniolikto amžiaus pradžios Vermlando pasaulį.

1924 metais Gesta Berlingas tartum atgijo: tapo filmu. Niekam nežinoma švedė, kukli pardavėja Greta Lovisa Gustafson jame suvaidino taip, kad sukrėtė visą pasaulį. Pirmasis vaidmuo atvėrė Gretai vartus į Holivudą -  į šlovę. Kino istorijoje ji žinoma kita pavarde: Greta Garbo.

O Selmos Lagerlöf likimas?

Laimingoji – taip ją vadino ne vienas biografas. Gal ir tikrai. Juk 1909 metais gavo Nobelio premiją ir atpirko gimtąją Morbaką. Didžiavosi, kad yra ūkininkė provincialė. Knygų sukūrė daug. Labiausiai jas mėgstu skaityti lapkričio mėnesį – tą mėnesį, kai rašytoja gimė. Mirė 1940 metais kovo 16 dieną gimtojoje Morbakoje.

Iš amžių glūdumų mus pasiekia jos balsas:

O, vėlyvųjų laikų vaikai!

Aš nieko naujo negaliu jums papasakoti, tik senus ir kone užmirštus nuotykius. Aš moku pasakų, kurias žilaplaukės senutės vaikų kambaryje sekdavo mažiesiems, susėdusiems aplink ant žemų suoliukų, moku pasakų, kurias pirkioje prie židinio su šlapiais, garuojančiais nuo šilumos drabužiais pasakodavo bernai ir medkirčiai, traukdami peilius iš odinių makštų ant kaklo ir tepdami sviestą ant storų, minkštų duonos riekių, moku ir tokių, kurias, kalbėdami apie praėjusius laikus, pasakodavo menėse seni ponai, susėdę supamose kėdėse ir pagyvėję nuo garuojančio punšo.

Jeigu koks vaikas, prisiklausęs pasakotojos, darbininkų ar senųjų ponų, atsistodavo žiemos vakarą prie lango, tai debesys jam pavirsdavo kavalieriais, lekiančiais padange iškrypusiais vienkinkiais, žvaigždės tapdavo vaškinėmis žvakėmis grafo pilyje Borgo iškišuly, o ratelis, dūzgiantis gretimame kambaryje, būdavo sukamas senosios Ulrikos Dilner. Vaiko galva būdavo pilna senųjų laikų žmonių. Su jais jis gyvendavo, apie juos svajodavo.”

Ir dar viena Lagerlöf citata; ji itin tinka knygai, apie kurią dabar rengiuosi pasakoti. Tai – Chimamanda Ngozi Adichie “Kinrožės žiedas”.

Kad ir skirtingais laikais,  skirtinguose žemynuose, skirtingų moterų rašyti kūriniai, bet vis apie tą patį…

Drebėdami dėl savo sielų, žmonės dažnai būna žiaurūs ir kankina vienas kitą.

_________________________________________________
Daugiau apie pirmąsias knygas skaitykite rubrikoje DEBIUTAS? DEBIUTAS!