Lietuvių skaitytojams Kanados rašytojas, kilęs iš Šri Lankos, Michaelas Ondaatje (Maiklas Ondačė)  gerai pažįstamas iš romanų „Anglas ligonis“ (2005) ir „Divisadero“ (2009); juos abu vertė Valdas Petrauskas („Tyto alba“). Po „Anglo ligonio“ – Man Booker premija apdovanoto romano ir „Oskarais“ apipilto filmo – sėkmės M. Ondaatje tapo tarptautine žvaigžde. Kiekvienas naujas jo romanas laikomas literatūriniu įvykiu ir visada skiriasi nuo anksčiau parašytųjų.

Tai tinka ir romanui „Kačių stalas“ (vertė Marius Burokas), kuriame aprašoma vienuolikmečio berniuko kelionė keleiviniu garlaiviu iš gimtosios Šri Lankos (anuomet – Ceilonas) į Angliją, kur jo laukia motina. Apie berniuko šeimą ir kelionės aplinkybes sužinoma nedaug – tik kad būta skyrybų, užtat daug pasakojama apie jo bendravimą su ekscentriškais laivo keleiviais ir dviem jaunesniais berniukais, su kuriais pagrindinis romano veikėjas įkuria išdaigininkų gaują.

„Kačių stalas“ –  tai atstumtųjų ir nepritapėlių stalas laivo valgomajame, greta virtuvės. Prie šio stalo jaunasis Maiklas valgo su kitais laivo atstumtaisiais, o suaugusio Maiklo atmintyje to meto įvykiai atgyja visai kitokioje šviesoje. Romane pasakojama apie šviesą ir tamsą, nekaltybę ir patirtį, galinguosius ir tuos, kurie neturi galios.

Šis pokalbis su kanadiečių rašytoju Michaelu Ondaatje įvyko Paryžiuje praeitų metų birželį, išėjus naujausiam jo romanui „Kačių stalas“. Kalbėjosi prancūzų rašytoja, žurnalistė, literatūros kritikė Florence Noiville.

„Jūs nepaprastai panašus į savo tekstus“ – šiandien Monparnaso bulvare staiga prisimenu garsiąją Louis Jouvet frazę, nes prie staliuko ramiai sėdžiu priešais Michaelą Ondaatje ir jis savyje turi kažką tokio... Galbūt taip yra dėl jo elgsenos – aptakiai mandagios. Rami ir taisyklinga kalbos maniera, ilgos meditatyvios pauzės... Taip, kažkas sklinda nuo šio žmogaus ir puikiai atspindi jo banguojančią prozą.

Paryžiuje dabar birželis. „Anglo ligonio“ autorius, Man Booker Prize‘ 1992 laureatas – pradeda interviu seriją. Ramus. Jis kalba apie „Kačių stalą“, romaną, kurį leidėjai pristato kaip „autoportretą“. Autobiografinis pasakojimas? Ondaatje atkunta. „Ne, ne... Visiškai ne“, – nukerta netikėtai kietai – tarsi būtų sutrikdytas mandagumo kodas. Stoja ilga tyla. Abu nugrimstame į savas mintis. Pagalvoju, kad smagu konstatuoti, kiek Šiaurės Amerikos autorių – Toni Morrison, Joan Didion, Siri Hustvedt... – leidžia laiką perkeldami savuosius gyvenimus į tekstą, bet nesutinka to pripažinti, tarytum vaizduotė jiems turėtų aukštesnę vertę. O Prancūzijoje, kur „tikra istorija“, regis, sukelia didesnį susidomėjimą, – visiškai priešingai!

Po ilgos tylos, Ondaatje prabyla: „Ne, ne... Tikra tai, kad mano personažas irgi vadinasi Michaelas.  Vienuolikos metų kaip ir aš jis palieka Ceiloną. Jis plaukia laivu kaip ir aš. Keliauja pas savo motiną į Angliją kaip ir aš. Vis dėlto „Kačių stalas“ nėra nei autobiografija, nei asmeniškas pasakojimas, nei autoportretas. Nes, be išvardytų dalykų, visa kita aš sukūriau...“

Tačiau argi atmintis, kad ir kaip būtų, nėra nuolatinis atkūrimo procesas? Perkūrimo aktas? Apdorojimas iš naujo? „Ne, ne... Kalbant apie mane – aš tikrai viską pamiršau. Ką jaučiau būdamas vienuolikametis laive, ką išgyvenau prieš išplaukdamas Ceilone – nieko neatsimenu. Nebent gal pasąmoningai...“

Iš Ceilono, vėliau tapusio Šri Lanka, į pokalbį neprasismelkia išties nieko. Nei spalva. Nei tamiliškas posakis, kalba, iš kurios netiesiogiai kilusi jo pavardė. Jokio prieskonių ar tabalo aromato. Nieko... Tačiau kaip įdomu! Paprastai rašytojui pirmieji dešimt metų yra slaptas brangakmenis, aukso kasyklos. Ar gali būti, kad Ondaatje – rašytojas be vaikystės? Amneziškas? „Ne, ne... Vaikystė niekur nedingo, ji kažkur čia“, – sako jis sukryžiuodamas rankas, lyg pirmieji gyvenimo metai slypėtų kažkur po oda. „Tai, ką aš veikiu šiame pasaulyje, kaip jį matau, – visa tai susiję su vaikyste. Tačiau ir vėlgi – pasąmoningai. Štai kodėl mano vaizduotės kūrinys yra tikresnis nei pati tikrovė.“

„Knyga – tai bloknotas, rašiklis, laisvė...“

 1943-aisiais gimęs Kolumbe, dabar gyvenantis Kanadoje, Michaelis Ondaatje save vadina „Kanados šrilankiečiu“. Iš savo viešnagės Didžiojoje Britanijoje – kur jis nuplaukė būdamas vienuolikos, sako neprsimenąs nieko gero. „Atplaukus iš Ceilono, staiga man reikėjo rištis kaklaraištį ir mautis kojines. To meto Anglijoje nebuvo nieko įdomaus. Jeigu sumanydavote tapti poetu, būdavote siunčiamas studijuoti Keatso ir Woodswortho arba net Shakespeare‘o kūrinių! Išvykau tuo metu, kai viskas keitėsi, kai atsirado „Beatles““.

1962 metais Ondaatje nuvyko į Kanadą, kur ėmė studijuoti anglų literatūrą. Namuose nebuvo gera, jo tėvas nuolat girtavo. Michaelui žūtbūt reikėjo „rasti priebėgą“. Jaunasis Ondaatje be perstojo skaitė knygas. Vėliau, kai pradėjo dėstyti, užsiėmė dokumentika ir nufilmavo du filmus. „Vienas apie poetą B. P. Nicholą, kitą – apie kanadiečių teatro trupę.“ Tačiau netrukus jis metė dokumentiką. „Kine problemų kelia ne tik pinigai, bet ir daugybė su jumis dirbančių žmonių. Kartais jų šimtas, kartais net du šimtai. O tuo tarpu knyga – tik bloknotas, rašiklis ir laisvė...“

Ondaatje nusprendžia rašyti. Tačiau jis vis dar ieško savęs. „Maniau kaip Neruda, kad viskas jau yra parašyta Europoje“. Jis svyruoja tarp poezijos ir prozos. Norėtų nesirinkti. Kartais sumaišo jas abi kaip savo knygoje „Billy the Kid“. Nepaisant to, į kurią pusę linktų, jo kūryboje visuomet apčiuopiamas kinas. Jo tekstai nepaprastai kinematografiški – spalvos, vaizdai, garsai. Nieko jam netrūksta ir kalbant apie montažą (paskaitykite „Conversations with Walter Murch“). Čia slypi sėkmingo Ondaatje knygų adaptavimo ekranui paslaptis. 1996-aisiais Anthony Minghella‘os „Anglo ligonio“ ekranizacija su Kristin Scott Thomas, Juliette Binoche ir Colinu Firthu buvo apdovanota devyniais „Oskarais“ ir gerokai prisidėjo prie rašytojo pasaulinės šlovės.

Kokia pagrindinė knygos mintis? Ondaatje susimąsto. „Aš esu pasakotojas“. Vieta, situacija... Ir  palengva išsirutulioja intriga. Romane „Anglas ligonis“ – 1944 metų Italija, pilotas, sudužęs dykumoje, ir jį slauganti jauna slaugytoja. Romane „Anil's Ghost” – Šri Lanka, apimta pilietinio karo ir teismo medikas, tiriantis žudynes. Knygoje “In the Skin of a Lion” – trečiojo–ketvirtojo dešimtmečio Kanada ir jaunas proletaras, atvykęs užkariauti Naujojo pasaulio…  “Už kiekvieno išvykimo visuomet laukia istorija”, – sako Ondaatje. Parašęs istoriją, rašytojas ją dar skaitinėja ilgus mėnesius – “maniakiškai taiso tekstą” – gludina, kad suteiktų Henry Moore’o skulptūros linijas. Tobulai aptakus daiktas išsaugo nepaliestą didžiąją dalį paslapties. 

Parengė Lolija Spurgienė