Pradėsiu nuo pradžių – nuo pirmosios mugės dienos, nuo ketvirtadienio, nuo savo (ir kitų atėjusiųjų... ) didžiojo atradimo.

Esu kūrybinėje studijoje. Joje – dailininkas ir rašytojas Kęstutis Kasparavičius. Šalia jo – du kiti dailininkai, Romas Orantas ir kūrybinės studijos šeimininkė Sigutė Chlebinskaitė. Apie Kasparavičių gandų po Lietuvą sklido daug. Per daug. Tie gandai tapo beveik mitais. Neva gyvena jis pasislėpęs savo gūdžiuose miškuose, niekada ir niekam nesirodo, neišsipasakoja. Su skaitytojais nebendrauja.

Dar ir kaip bendrauja! Atvirai pasakoja, kad būti dailininku jam patinka labiau nei rašytoju. Kad pasakas susapnuoja. Jei sapne košmaras – nepiešia jo. Ir nerašo. Pasilieka sau.

Toje kūrybinėje studijoje dailininkų buvo ir daugiau – Ilja Bereznickas, Rimvydas Kepežinskas. Apie šešėlių teatro paslaptis pasakojo Aurelija Čeredaitė. Ir nuo ryto iki vakaro, kas dieną – vaikai, vaikai, vaikai. Sigutei Chlebinskaitei, knygos meno meistrei, visi galime reikšti pagarbą, nes ir ji moka būti pagarbi, atidi kitiems – kolegoms ir tiems dar nesuaugusiems žmonėms, kurie glaudėsi jos sukurtoje erdvėje. Net tą valandą, kai mugė tapdavo nebevaldoma – tikras košmaras. Garsų ir triukšmų per daug.

Nespėjau, nespėjau, nespėjau.

Plėšiausi į kelias dalis, bet vis tiek penktadienį nespėjau į šiaulietės Urtės Uliūnės knygos „Miegančios boružės“ pristatymą. O juk Urtė – mano favoritė. Apie jos pasakas savaitraštyje jau pasakojau... Tie, kurie spėjo, man sakė: Urtė ir jos draugė smuikavo. Po neilgo koncerto, apie savo knygą pasakodama, jauna rašytoja nei gyrėsi, nei didžiavosi.

„Drevinukas“ – tai Kelmės vaikų teatro trupė, vaidinusi pagal Onos Jautakės knygas „Avinėlis Jakobas“ ir „Gimtadienis su žvirbliu“. Drevinukas, man regis, yra Berniuko Žirniuko iš Martyno Mažvydo bibliotekos giminaitis. Nuoširdus. Mielas. Vaikams suprantamas. Neįsivaizduoju, kas geriau už lėlę galėtų pateikti pasakų knygą.

Nebent lėlininkas. Nors be lėlės. Režisierius ir dailininkas Rimas Driežis į knygų mugę atsinešė tarsi rylą, tarsi televizorių. Tam, kad primintų paprastame (ne prastame) ekrane Gintarą Beresnevičių. Kad papasakotų apie jo knygą „Kaukučiai ir Varinis Šernas“.

O tuo metu, kai jis pasakojo... Kokia čia grūstis Rašytojų kampe? Nepateksi. Gal dėl Švedijos ambasadorės? Ne. Ne tik. Kęstutis Urba skelbė Astridos Lindgren 100-mečiui skirto rašinių konkurso nugalėtojus. Tuos nugalėtojus atlydėjo džiūgaujantys bičiuliai – bendraklasiai, mokytojai, tėvai, giminaičiai.

Laimos Vincės knygą „Vaiduoklė svetainėje“ vaidino (ir dainavo, šoko) Vilniaus Abraomo Kulviečio vidurinės mokyklos vaikai – tie, kuriems knyga skirta. Rašytoja pasakojo, kad knygą rašiusi angliškai. Vertėja Vida Bėkštienė pirmąsyk vertė iš anglų kalbos lietuvės tekstą. Galėjo pasitarti. Bet mugėje... Įsidėmėjau paauglį, atidžiai apžiūrinėjantį knygas. Labai atidžiai. Pristatyme suvokiau: jis – Dainius, vienas iš trijų rašytojos vaikų – jos konsultantų. Būtent Dainius sumanė, kad sudegusios operos vaiduokliai gyvena seno namo tapetuose – jų rožėse. Knyga mažu tiražu išleista ir Amerikoje. Ja džiaugiasi Naujosios Anglijos galerijų, muziejų lankytojai. Juk knyga sklidina tos žemės – jos salų – legendų.

O šeštadienį...

Šeštadienį į mugę nėjau. Su prancūzų rašytoju Timothee’iu de Fombelle’iu vykau į „Pegaso“ knygyną – į Kauną. Tai mano gimtas miestas, tai mano tetulių ir kaimynkų nušlifuota Laisvės alėja, tai mano sapnų košmaras, o dienų – viltis ir troškimas: tegu pajunta svečias keisto miesto aromatą.

Fombelle’io „Švyturys“ jau kelerius metus rodomas Kauno valstybiniame dramos teatre. Dabar atvežėme knygą vaikams „Tobis Lolnesas“. Publikos buvo nedaug, gal keliasdešimt, bet kokia... Močiutės ir vaikaičiai. Paauglės. Skrybėlėtos orios ponios. Kai kurie knygą jau skaitę. Daugybė klausimų. Rimtų... Knygyne vaidenosi ir žurnalistė Aistė Gintautaitė su diktofonu. Kam rūpi, tas ras jos atpasakojimą interneto svetainėje skaitymometai.lt. Gal ne vien atpasakojimą – ir beveik protokolinį rašytojo bei skaitytojų pokalbio įrašą.

O tuo metu, mugėje... Sako, triukšmo buvo daug. Per daug. Jei redakcija leidžia, paskleisiu ne faktą, tik nepatvirtintą gandą, kad Renatos Šerelytės knyga „Krakatukų brūzgėlynai“ buvo pateikta...

Nutraukiau rašymą... pasivaikščiojau... užsirūkiau... išgėriau gurkšnį nevaikiško... baugu rašyti... drįstu...

Kraupiai agresyviai pateikiamos Renatos knygos mugėse ir pernai, ir šiemet. O knygos – jautrios. Ir Renata bendrauti moka – ji viską padarytų pati viena; ji ne prasčiau nei aš išmano, kad jos skaitytojai nuo triukšmo bėga. Bet apie pačią knygą – apie „Krakatukų brūzgėlynus“ daugiau savaitraštyje dar pasakosiu.

Tai tiek šeštadienio pletkų.

O sekmadienį?

Vilniaus Abraomo Kulviečio mokyklos paaugliai darsyk įrodė, kad jų mokytojai moka išmokyti moksleivius (tai bent surenčiau gremėzdišką teiginį...) vaidinti knygas. Paauglių atkurta Gendručio Morkūno „Grįžimo istorija“ – keliasluoksnė. Rašytojas sakė, kad daug pasisėmė iš gimtojo miestelio – iš Vabalninko. Man svarbi Gendručio mintis apie pirmąjį knygos sakinį. Jis – svarbiausias. Tada jau neri kaip į tamsą...

Atsiprašau visų vaikų rašytojų ir poetų, pas kuriuos neatėjau. Arba gandų neišgirdau. Arba išgirdau, bet nedrįstu užrašyti. Leidyklos man prikrovė naujų knygų – apžvalgysiu.

Prie leidyklos „Versus aureus“ stendo užtikau du rašytojus – praėjusių metų geriausių vaikų knygų penketuko laureatą Selemoną Paltanavičių ir šių metų čempioną Rimantą Černiauską, knygos „Slieko pasaka“ autorių.

– Šių metų žiema – slieko svajonė, – taip sakė gamtininkas Selemonas matematikui Rimantui.

Baigdama pasinaudosiu tarnybine padėtimi. Pasakų knygą „Karuselė“ su skaitove Violeta Mickevičiūte mugėje prasukome (pristatėme) greitai. Ji, „Gimtojo žodžio“ leidyklos redaktorė, skubėjo prie stendo. Aš – pas kitus rašytojus. Knyga man miela tuo, kad turi ir palydovę – garso plokštelę. Violeta Mickevičiūtė ir Irena Plaušinaitytė mano pasakas ne tik įbalsino, bet ir įgarsino – tartum kamerinis teatras. Dailininkas Rimvydas Kepežinskas į moteriškus tekstus pažvelgė itin vyriškai – taip man atrodo, nors gal yra visai kitaip. Bet... Iš kur jis žino, kaip atspėjo, kad būtent toks šešėlis – toks mielas jaukus košmaras – iš tiesų kartais klaidžioja po mano namus?

Dabar jau eisiu žaisti. Gavau dovaną. Lietuvių kalbos institutas mugėje pateikė vaizdo žaidimą „Kieti riešutėliai. Tadas Blinda“. Kai kalbininkė Rita Miliūnaitė pasiteiravo, kas bent kartą yra žaidęs kompiuterinius žaidimus, rankų salėje pakilo daug. Ir raukšlėtų rankų.

Ilsėkis, mano kompiuteri, nuo rašymų.

Žaiskime.

                                                                                                                                                           Gintarė Adomaitytė

Parengta pagal Literatūra ir menas
2008 02 28, Nr. 3179