Gyvename naujųjų technologijų amžiuje. Mobilieji telefonai, kitos skaitmeninės technologijos ir ypač interneto erdvė mums atveria neribotas bendravimo galimybes: trumposios teksto ir vaizdo žinutės, tinklaraščiai, diskusijų forumai, pokalbių kambariai ir pastaruoju metu itin išpopuliarėję socialiniai tinklai suteikia galimybę palaikyti ryšius bet kur ir bet kuriuo metu, akimirksniu prisijungti prie interneto bendruomenės, dalytis su ja įvairia informacija. Visuomenėje dažniausiai kalbama apie naujųjų technologijų įtaką komunikacijos procesams, o detalesnė šių įgūdžių ir naujų kultūros formų analizė padeda atskleisti kur kas platesnį jų naudojimosi ir įtakos spektrą.

Pirmiausia dėmesys krypsta į šiuolaikinį jaunimą, analizuojamas naujų technologijų poveikis šiai visuomenės grupei, norint suvokti ir paaiškinti vykstančius procesus ir pokyčius, tiriami technologijų naudojimosi įgūdžiai ir tendencijos. Naujoji karta, „balansuojanti it banglentininkas ant informacinių technologijų bangos, auganti virtualios ir realios erdvės pusiausvyroje“ (Saugirdas, p. 7), pasižymi išskirtinesnėmis savybėmis, kurios skatina nuolatinius mokslinius tyrimus bei dideles diskusijas. Pastaruoju metu visame pasaulyje atliekami jaunimo kultūros tyrimai išryškina daugybę svarbių aspektų, susijusių su sparčiu moderniųjų technologijų naudojimu bei jų integravimusi į kasdienybę. Tyrimų rezultatai vis dažniau kalba apie naują reiškinį, t.y. besiformuojančią skaitmeninę jaunimo kultūrą (pranc. culture numérique juvénile, angl. Youth Digital Culture). Šiame straipsnyje pabandysime atsakyti į klausimą, kaip suvokti ir kaip apibrėžti šią kultūrą, tirdami komunikacijos mobiliuoju telefonu ir internete ypatumus, analizuosime skaitmeninės kultūros sampratą ir jos charakteristikas, straipsnį praturtinsime 2010-2011 metais Prancūzijos mokyklose vykdyto tyrimo empiriniais duomenimis.

Skaitmeninės kultūros sampratos šaknys Prancūzijos mokslinių tyrimų kontekste, jos kompleksiškumas, charakteristikos ir formavimąsi įtakojantys veiksniai

Ieškodami skaitmeninės kultūros apibrėžimo, atradome keletą terminų, kurie buvo naudojami XX a. pab. Prancūzijos moksliniuose tyrimuose ir iš kurių išsivystė šiuolaikinė reiškinio samprata. Susipažinkime ir paanalizuokime šias skaitmeninės kultūros šaknis.

Taigi Prancūzijoje diskusijos apie „techninę kultūrą“ (pranc. culture technique) ir „kompiuterinę/informatikos kultūrą“ (pranc. culture informatique) prasidėjo jau 1970-1980 metais, atsiradus ir pradėjus plisti pirmiesiems mikrokompiuteriams (asmeniniams ir namų kompiuteriams). Šių technoligijų sklaida sukėlė daug skirtingų nuomonių, kurių kontekste ir buvo pavartota naujos kultūros sąvoka. Diskutuota apie technologijų poveikį mokslo kultūrai, būtinybę gerinti kompiuterinių įgūdžių formavimo bei tobulinimo programas, skatinti kompiuterinio raštingumo ugdymą. Šiuos debatus taip pat skatino 70-aisiais metais pasaulyje paplitusi ideologija pavadinimu computer power to the people, kuri aiškino technologinius pokyčius ir tai, kaip su kompiuteriais turėtų elgtis visuomenė. Taigi asmeniniam naudojimui sukurtų mikrokompiuterių įsisavinimo procesai buvo susieti su kompiuterinės kultūros vystymosi pradžia.

1987 m. skaitmeninės kultūros sąvoką vienas iš pirmųjų panaudojo sociologas ir žiniasklaidos specialistas Serge Proulx. Mokslininko teigimu, naujų elgesio taisyklių su mikrokompiuteriais atsiradimas ir sklaida visuomenėje pradėjo formuoti naują kultūros formą. S. Proulx manymu, faktas, kad technologinėmis žiniomis yra dalinamasi ir jos įsitvirtina visuomenėje, leidžia teigti, kad egzistuoja naujas kultūros formų rinkinys, būdingas kompiuterinių sistemų vartotojams. Svarbu paminėti, kad pirminėje skaitmeninės kultūros sampratoje minimos tik kompiuterinės technologijos. Vėliau ji ima plėstis: kalbėdami apie skaitmeninę kultūrą, mokslinikai ima minėti ne tik kompiuterius, bet ir mobiliuosius telefonus, skaitmeninius fotoaparatus, skaitmeninius grotuvus ir kitas modernias skaitmenines priemones, sparčiai plintančias ir aktyviai naudojamas visuomenėje.

1992 m. profesorius Charles Duchateau teigė, kad naudojimasis kompiuteriu reikalauja „kompiuterinės kultūros elementų įsisavinimo“. Jo teigimu, kompiuterinės kultūros elementai – tai rinkinys įgūdžių, padedančių jaustis laisvai, nesuvaržytai kompiuterio ir kitų kompiuterinių prietaisų naudojimosi metu. 1994 m. edukologijos profesorius graikas Vassilis Komis papildė pastarąją kompiuterinės kultūros sąvoką, pridurdamas, kad kompiuterinės žinios ir įgūdžiai formuojasi socialinėje aplinkoje, todėl yra įtakojami visuomenės „patirčių, įsitikinimų, nuomonių, suvokimo“. Mokslininkas išryškino visuomenės vaidmenį naujų informacinių ir komunikacinių technologijų sklaidoje. Vėliau vykdytuose tyrimuose ir paskelbtuose darbuose mokslininkai pamažu savo dėmesį pradėjo skirti įvairiems antropologiniams ir socialiniams naujųjų technologijų naudojimosi aspektams, tokiu būdu priartėdami prie šiandien vartojamos skaitmeninės kultūros sampratos.

Prancūzų spaudos instituto (Panthéon-Assas Paris II universitetas) profesorė Josiane Jouët ir sociologė Dominique Pasquier, 1999 m. atlikdamos tyrimą su 6-17 metų vaikais ir jaunimu, pavartojo „ekrano kultūros“ sąvoką. Jų teigimu, ši kultūra yra būdinga jaunajai kartai, kuri auga ir vystosi apsupta įvairių ekranų: televizoriaus, kompiuterio, mobiliojo telefono, reklaminių ekranų prekybos centruose, informacinių ekranų transporto stotyse ir t.t. Ši ekranų gausi aplinka veikia augantį ir kultūrinę patirtį kaupiantį vaiką. Ekranai užima reikšmingą vietą vaikų ir jaunimo laisvalaikyje bei socializacijos procesuose. J.Jouët ir D.Pasquier pateikdamos ekranų kultūros sąvoką pabrėžė, kad ji apima ne tik konkrečios veiklos su ekraną turinčiu prietaisu turinį, bet ir daugybę svarbių praktinių, kognityvinių (pažinimo) ir simbolinių kriterijų susitelkusių šios veiklos kontekste. Ji turėtų būti suvokiama ir traktuojama tokiu pat principu kaip „mokslinė ir techninė kultūra“, „televizijos kultūra“, „mokyklos kultūra“ ar „jaunimo kultūra“.

Reikia pripažinti, kad naujųjų technologijų amžiuje sukurti vienintelį universalų skaitmeninės kultūros apibrėžimą yra beveik neįmanoma. Nuolat vykstantis progresas ir visuomenės reakcija, keičia kompleksišką skaitmeninės kultūros sampratą. Skirtingos visuomenės grupės pasižymi savitais šios kultūros bruožais, tačiau kai kurie iš jų išlieka universalūs. Bourgogne universiteto Informacijos ir komunikacijos mokslų profesorius Pascal Lardellier 2006 m. išleistoje knygoje „Le pouce et la souris“ (liet. Nykštys ir pelė) tirdamas skaitmeninę paauglių kultūrą pabrėžia, kad naujosios technologijos naudojamos ne tik tam tikrai funkcijai atlikti. Jos sukuria aktyvų santykį, specialius kodus, tradicijas, reikalauja tam tikrų įgūdžių ir remiasi normomis, galiojančiomis technologiją naudojančių narių tarpe. Autorius paauglių skaitmeninę kultūrą apibrėžia penkiomis charakteristikomis:

·    žaidimų kultūra, nes daugiausia paauglių atliekamų veiklų baigiasi žaidimu (vaizdo žaidimai, diskusijų forumai, iliustruotos žinutės ir pan.);

·    individuali kultūra, nes suteikia galimybę susikurti ir turėti asmeninę erdvę (mobilusis telefonas, nešiojamasis asmeninis kompiuteris);

·    dinamiška kultūra, nes ji kinta be paliovos;

·    „akimirksnio“ kultūra, nes panaikina tradicinių laiko ir erdvės sąvokų reikšmę (elektroninis paštas, pokalbių svetainės ir pan.);

·    tinklo kultūra, nes jai egzistuoti reikalingas ryšys.

Ši skaitmeninės kultūros samprata orientuota į paauglius, tačiau aktuali ir plačiajai auditorijai. Į šią sampratą įeina šiuolaikinės visuomenės, intensyviai naudojančios skaitmenines technologijas ir virtualią erdvę įvairiems tikslams, elgesio formų, įpročių, žinių ir prasmės sąvokų analizė. Ji yra orientuota į reikšmingus faktorius, pasireiškiančius visuomenėje naudojant įvairias moderniąsias technologijas ir keičiančius žmones, jų santykius su pasauliu, individo ir kolektyvinę sąmonę, jo aplinką, kasdienybę ir gyvenimo būdą bei ritmą.

Antropologiniu požiūriu skaitmeninės kultūros sampratos atsiradimas siejamas su įvairiais reiškiniais (Amri, p. 24). Paminėkime keletą iš jų, pavyzdžiui, erdvės išsiplėtimą. Mažus, lengvus, simpatiškus prietaisus, kaip antai netbook nešiojamuosius kompiuterius, delninius kompiuterius, vartotojai pasiima visur su savimi. Nešiojamųjų kompiuterių ir mobiliųjų telefonų bei bevielio ryšio dėka, jie gali bet kur, greitojo maisto restorane, oro uoste ar net autobuse, prisijungti prie interneto. Skaitmeniniai prietaisai (mobilieji telefonai) leidžia klausytis muzikos viešajame transporte, filmuoti, fotografuoti ir siųsti vaizdo žinutes. Jie suteikia galimybę komunikuoti, ieškoti informacijos, žaisti žaidimus virtualioje erdvėje bet kur, su bet kuo ir bet kuriuo paros metu. Nepamirškime ir technologinės nepriklausomybės, kuri gali būti iliustruojama labai paprastu pavyzdžiu, kai naujai įsigyta informacijos ir komunikacijos priemonė suteikia jaunuoliui autonomiškumą. Nepriklausomai nuo šeimos, mobiliojo telefono ir kompiuterio su interneto pagalba, jis gali susikurti savo socialinį tinklą ir jame aktyviai dalyvauti. Taip pat galėtumėme išskirti skaitmeninę ritualizaciją, kuri yra susijusi su įvairiomis elgesio formomis, pasireiškiančiomis naudojant naująsias technologijas, ir su troškimu būti kaip visi, palaikyti „jaunatvišką dvasią“, su būtinybe priklausyti socialiniam tinklui ir naujųjų technologijų pagalba turėti galimybę susisiekti, reikštis, sekti virtualios erdvės gyvenimą.

Šie reiškiniai kuria naujas visuomenės ir jos grupių kultūros formas, keičia jau egzistuojančias, o kartais net jas sugriauna, panaikina. Tirdami jaunimo skaitmeninės kultūros požymius antropologiniais aspektais, savo moksliniuose darbuose pavartojome skaitmeninės kasdienybės (pranc. quotidien numérique) sąvoką. Domėdamiesi mobiliųjų telefonų, socialinių tinklų, tinklaraščių ir kitų virtualioje erdvėje egzistuojančių komunikacinių terpių santykiu su visuomene, analizavome, kodėl būtent jaunimas savo kasdienybėje taip dažnai naudojasi moderniomis komunikacijos priemonėmis. Paanalizuokime skaitmeninę jaunimo kasdienybę ir konkrečius naujos kultūros formų pavyzdžius, susijusius su socializacija, kurie padės iš arčiau patyrinėti skaitmeninę kultūrą, ją pažinti, praturtins jos sampratą.

Atsiradusios XX a. pabaigoje, informacijos ir komunikacijos priemonės pasižymėjo naujomis savybėmis: daugiafunkcionalumu, gebėjimu sumažinti erdvės ir laiko ribas, padidinti vartotojo aktyvumą priemonės naudojimosi metu ir pan. Jos akimirksniu išpopuliarėjo daugybėje pasaulio kampelių, ir tapo neatsiejama gyvenimo dalimi, ypač jaunimo tarpe. Užtikrindamos galimybę palaikyti ryšį bet kur ir bet kuriuo metu, jos įkūnijo nuolatinio pasiekiamumo (pranc. connectivité permanente) mitą. Formuluotė ATAWAD (anytime, anywhere, any device) puikiai nusako šiuolaikinio jaunimo kredo. Svarbu būti visuomet prisijungusiam, visuomet pasiekiamam, visuomet pasiruošusiam atsakyti į atsiųstą laišką ar žinutę. Pamiršę mobilujį telefoną ar neturėdami galimybės naudotis internetu, jaunuoliai jaučiasi vieniši, atskirti nuo pasaulio. Įdomu pastebėti, kad šiai baimei nuraminti pakanka žinojimo, kad yra galimybė bet kokiu metu atsidurti tinkle. Nuogąstaudami, kad nekomunikuojant nutruks ryšiai su bičiuliais, jie praleidžia vis daugiau laiko prie ekranų.

Tačiau svarbu paminėti, kad jaunimas naująsias priemones ėmė naudoti ne tik komunikacijai, bet ir metakomunikacijai, kuri pasižymi pramogos, pasilinksminimo, emocinio atsipalaidavimo formų įvairove. Pavyzdžiui, koreguoti tinklaraščio foną, pritaikyti telefono viršelį ar dėklą prie asmeninio stiliaus, keisti profilio nuotrauką pagal nuotaikų kaitą ar visuomenės aktualijas[1] socialiniame tinkle Facebook ir pan. Informacijos ir komunikacijos priemones naudodamas įvairiems tikslams, jaunimas kuria naujas šių priemonių funkcijas, integruoja jas į savo kasdienybę, suteikia joms prasmę, naudojasi ir gyvena jų sukurtų elgesio formų ritmu.

Paanalizuokime dar vieną jau minėtą atvejį, asmeninių informacijos ir komunikacijos priemonių įsigijimą, kuris ypač paauglystėje, yra be galo reikšimgas momentas besiformuojančiai asmenybei. Paimkime mobiliojo telefono pavyzdį. Jo neturėjimas paauglių tarpe suvokiamas kaip didelis trūkumas ir yra išgyvenamas konfliktiškai. Taip pat galime paminėti troškimą turėti naujausio modelio telefoną arba susikurti tinklaraštį. Štai ką sako mūsų apklausti jaunuoliai: „Mano draugė turi tinklaraštį apie žirgus, todėl neturiu atsilikti, aš taip pat turiu susikurti kažką panašaus apie tai, ką mėgstu“ (Marie, 15 metų moksleivė),  „Visuomet norisi turėti naujausią telefono modelį, būti pirmuoju arba tiesiog būti tokiu, kaip kiti“ (Brieuc, 16 metų moksleivis). Siekis neatslikti nuo kitų, žengti koja kojon su tobulėjančiomis technologijomis ir interneto erdve, keičia jaunimo kultūrinę terpę: kuria naujus santykius, naujas išraiškos formas. Šios jaunimo savybės patraukė naujų interneto erdvių kūrėjų bei skaitmeninių technologijų pramonės atstovų dėmesį. Jie naująją kartą ėmė vadinti early adopter (liet. greitai prisitaikančiųjų) karta, ženkliai įtakojančia verslo sėkmę. Mokslininkai kalbėdami apie jaunimą vartoja high-tech, e-generation terminus.

Šiandien nesunku pastebėti, kad jaunimas, užaugęs vartotojų visuomenėje, sugeba vienu metu lengvai naudotis keliomis priemonėmis, atlikti keletą veiksmų: prisijungę prie socialinio tinklo, jaunuoliai tuo pat metu žiūri televizorių, siunčiasi muziką, bendrauja telefonu ir t.t. Tuom jie skiriasi nuo vyresniosios kartos, lėčiau prisitaikančios prie technologinių naujovių, rečiau besinaudojančios modernaus gyvenimo teikiamas privalumais. Šis naujųjų technologijų ir interneto erdvėje esančių virtualių erdvių ir priemonių mobilizuotas naudojimosi būdas (pranc. multitâche) keičia jaunuolių kasdienybę ir gyvenimo būdą. Vienu metu skirtingomis priemonėmis ir skirtingose terpėse bendraujama su keliais asmenimis, į pokalbius įtraukiami šalia esantys draugai ir artimieji.

Skaitmeninių komunikacijos būdų gausa taip pat yra vienas iš svarbių faktorių lemiančių naujųjų technologijų populiarumą, kuris formuoja dar vieną skaitmeninės jaunimo kultūros bruožą – nuolatinį mobiliojo telefono, elektroninio pašto, socialinių tinklų asmeninių prieigų tikrinimą. Elektroniniai rašytiniai laiškai, laiškai su prisegtais failais, nuorodomis, asmeninės ir viešos žinutės socialinių tinklų svetainėse, komentarai po tinklaraščio straipsniais, užšifruoti pranešimai ir t.t. Svarbu paminėti, kad ši įvairovė suteikia galimybę palaikyti ryšius pagal kiekvieno gyvenimo ritmą, pranešimai lieka tinkle ir yra konsultuojami adresatui patogiu laiku: „Savo prieigą Facebook’e stengiuosi pasitikrinti pertraukų metu, elektroninį paštą taip pat. Ilgesnius laiškus perskaitau ir į juos atrašau namuose“ (Julie, 15 metų moksleivė), „Prieš miegą, jau būdama lovoje, telefoną pasidedu šalia savęs, po pagalve. Jei nesimiega, rašau draugėms žinutes, jo pagalba kelis kartus patikrinu Facebook’ą“ (Lucia, 14 metų moksleivė).

Analizuojant prieigą socialiniuose tinkluose turinčių jaunuolių kontaktų sąrašus, į akį krenta jų ilgumas. Jis perkopia trijų, keturių ar net penkių šimtų asmenų skaičių. Sąraše atrandame klasės, užklasinės veiklos, vasaros atostogų draugus, jaunesnius šeimos narius ir giminaičius (seses, brolius, pusseseres, pusbrolius), taip pat tos pačios mokyklos paralelinių ar vyresnių (kiek rečiau jaunesnių) klasių moksleivius, draugų draugus ir tiesiog pažįstamus, su kuriais įvyko bendra ekskursija ar su kuriais supažindino bendraklasiai. „Praėjusį savaitgalį buvau pas savo klasės draugą, jis man pristatė savo kiemo draugus. Vakare vienas iš jų mane surado Facebook’e ir pasiūlė draugauti“ (Jean, 14 metų moksleivis). Šis kvietimas – tai tarsi tam tikras pripažinimas, būdas pasiūlyti užmegzti ryšį be įsipareigojimo jį nuolat palaikyti. Jaunuolių teigimu, atmesti kontakto kvietimą jį įtraukti į draugų sąrašą nėra populiaru. Mūsų apklaustas Jean’as pasakoja, kad šis veiksmas gali sukelti neigiamų emocijų ir nesusipratimų („O jei šį žmogų vėliau sutiksiu gatvėje ar bendrame draugų susitikime ? Abu žinosime, kad aš nepriėmiau jo kvietimo, jausimės nepatogiai“), todėl būtent dėl šios priežasties daugelio jaunuolių draugų sąrašai pasižymi gausumu. Detalesnis tyrimas atskleidžia, kad nepaisant to, jog sąrašas ilgas, ryšys palaikomas su nedideliu artimiausių draugų, dažniausiai bendraklasių, skaičiumi. Pasak psichoanalitiko Serge Tisseron, visi kiti kontaktai yra elastiniai (pranc. élastique), t.y. jie yra įtraukti į sąrašą ir su jais ryšys gali būti užmezgamas arba atnaujinamas bet kokiu momentu. Įdomu pastebėti, kad sąraše retai kada pamatysime tėvus. Į ju kvietimus jaunuoliai nereaguoja, motyvuodami troškimu išsaugoti savo asmeninį gyvenimą ir jo paslaptis: „Facebook’as – tai mūsų pasaulis, tai mūsų gyvenimas, o ne mūsų tėvų“ (Juliette, 14 metų moksleivė).

Nesunku suprasti, kad naujų komunikacijos priemonių pagalba, jaunimas, ieško galimybių praleisti savo laisvą laiką bendraujant: „Kai lauke lija ir aš nuobodžiauju, įsijungiu Facebook’ą ir MSN’ą, tokiais momentais kalbinu žmones, su kuriais realybėje bendrauju mažai. Taip pat laukiu, kol prisijungs geri draugai, net parašau jiems sms žinutę, kad ateitų į Facebook’ą pakalbėti, teiraujuosi, ar norėtų susitikti, kur ir kada“ (Oriane, 14 metų moksleivė). Internete jaunuoliai planuoja savo laisvalaikį ir stebisi, kaip jų tėvai ar seneliai sugebėjo planuoti ir atšaukti susitikimus be šių komunikacijos priemonių: „Mano tėtis eidavo tiesiai į savo draugų namus, net neperspėjęs, o susitikimai buvo tarsi šventas reikalas – į juos reikėjo ateiti tikslią valandą, nevėluojant, iš anksto sutartoje vietoje. Mums tai atrodo neįmanoma... Esame įpratę keisti susitikimo vietą, laiką, pranešti, kad vėluojame“ (Vincent, 16 metų moksleivis).

Kalbėdami apie jaunimą, turime omenyje 14-16 metų paauglius ir jaunuolius. Nesunku pastebėti, kad tai impulsyvi auditorija, kuri šiame amžiaus tarpsnyje išgyvena daugybę reikšmingų etapų (perėjimą iš vaikystės į paauglystę, vėliau į suaugusiųjų pasaulį, iš priklausomybės nuo tėvų į savarankiškumą ir t.t.). Atlikti psichologiniai tyrimai rodo, kad visų šių pokyčių veikiamas jaunas žmogus stengiasi būti arčiau bendraamžių, išgyvenančių tą patį, ką ir jis. Naujosios komunikacijos priemonės jam suteikia šią galimybę: greitu būdu susisiekti ir pasidalinti savo patirtimis su bičiulais. Internetas tampa saugia erdve, leidžiančia kalbėtis jiems rūpimomis jautriomis probleminėmis temomis, kuriomis bijoma dalytis su tėvais ar specialistais, su draugais ar priešingos lyties atstovais susitikimuose akis į akį.

Tirdami virtualioje erdvėje tarp jaunimo vykstančios komunikacijos turinį, pastebėjome, kad dažniausiai dalinamasi kasdienybe, analizuojamos mokykloje įvykusios situacijos, kalbama apie vakarėlius, laisvalaikį, keičiamasi nuotraukomis, nuorodomis į muzikos kūrinius, video klipus, planuojami susitikimai. Nesunku pastebėti, kad dažniausiai kalbama apie „viską ir apie nieką“, todėl ši impulsyvi komunikacija pasižymi turinio lengvumu. Savo moksliniuose tyrimuose Dana Boyd socialinius tinklus vadina „viešosiomis erdvėmis su žiniasklaidos infrastruktūra“  (Boyd, p. 13). Lygindama žurnalistų ir paauglių publikacijas internete, mokslininkė kalba apie spontaniškumą, betarpiškumą, trumpalaikiškumą, būdingą pastarųjų skelbiamam informaciniam turiniui. Jos teigimu, pagrindinis skirtumas yra tame, kad žurnalistai norėdami sudominti ir patraukti dėmesį stengiasi savo tikslinei auditorijai pateikti kruopščiai parengtą publikaciją, kai tuo metu paaugliai neapgalvodami publikuoja įvairaus turinio, informacinio svorio mažai turinčias žinutes viešai nemąstydami apie jų formą ir paskirtį. Dėl šios priežasties mums, suaugusiems, šie pranešimai gali pasirodyti banalūs, tačiau jaunimo tarpe jie turi prasmę, yra skaitomi, analizuojami, komentuojami, išvirsta į ilgai besitęsiančias diskusijas. Šis nereikšmingas ir betikslis viešas pelpėjimas (pranc. bavardage) kartais gali virsti rimtu pokalbiu, kurio metu analizuojamos svarbios ir gilios temos, ieškoma patarimų, palaikymo ir supratimo.

Dar viena svarbi virtualioje erdvėje vykstančios komunikacijos charakteristika – anonimiškumas. Internetas suteikia galimybę bendrauti neatskleidžiant tikrosios savo tapatybės, nevaržomai dalintis įvairiomis idėjomis. Atsiribojęs nuo fizinės ir socialinės tikrovės, jaunas žmogus, virtualioje erdvėje perteikdamas savo tapatybę, dažnai eksperimentuoja. Atsiranda virtualios tapatybės reiškinys, kuris palengvina asmenybės saviraišką ir komunikaciją, padeda peržengti kai kuriuos bendravimo barjerus, tačiau tuo pat metu gali sukurti iliuzijas, tuščias viltis. Jaunimas priduria: „Užmezgant draugystes internete, dažnai prisisvajojame. Vėliau tenka nusivilti. Be to, susirašinėjant internete nematome kito žmogaus reakcijų, negalime nuspėti iš žvilgsnio ir grimasų jo nuotaikos, nesuprantame, ar jis piktas, liūdnas, o gal linksmas... Galime tik nuspėti, bet niekada nesame tikri, kaip yra iš tikrųjų. Atsiranda nežinomybė. Realybėje viskas daug aiškiau“ (Clément, 14 metų moksleivis).

Paminėkime, kad komunikacija internete yra mėgiama jaunimo ne tik dėl to, kad palengvina bendravimą su kitais vartotojais, bet ir dėl to, kad suteikia galimybę jį nutraukti, kuomet pokalbis pakrypsta nemalonia tema: „Internete galime neatsakyti į užduotą klausimą, galime atsijungti, palikti puslapį, išjungti pokalbio langą. Realybėje kur kas sunkiau išvengti nepageidaujamos diskusijos“ (Pierre, 14 metų moksleivis). Atsijungti, ištrinti nepageidaujamą asmenį iš kontaktų sąrašo, užblokuoti, ignoruoti, neatsakyti į pateiktą klausimą, pasprukti akimirksniu iš interneto erdvės… Komunikacijos procesuose tinkle jaunieji internautai gali pasinaudoti įvairiomis strategijomis, tam, kad išvengtų pateikti prašomą informaciją ir kad nutrauktų pradėtą diskusiją. Šios strategijos ir būdai realybėje vykstančioje komunikacijoje nėra įmanomi, nepraktikuojami. Sociologas Hugues Draelants kalba apie „nesusilaikymo kontekstą“ (pranc. contexte désinhibiteur), kuris susiformuoja virtualios komunikacijos metu, kai vartotojas gali vienu paspaudimu baigti pokalbį, išdrįsti kitaip pakreipti diskusijos eigą ir turinį, kas būtų tiesiog neįmanoma realybėje (Draelants, p. 21). Asmuo interneto erdvėje įgyja didesnę socialinės situacijos kontrolę ir pasirinkimo laisvę.

Amerikietė rašytoja Christine Rosen pastebi, kad senovėje turtingos ir įtakingos asmenybės save ir savo kintančius titulus fiksuodavo portretuose. Šie portretai atspindėdavo ne tik jų visuomeninę padėtį, bet ir kitą gausią informaciją apie jų kasdieninį gyvenimą, profesijas, pomėgius, pažiūras, socialinį aktyvumą ir t.t. Pasak rašytojos, įdomu pastebėti, kad dailininkai tapę paveikslus ne visuomet atvaizduodavo tikruosius didikų veidus. Nemažai portretų buvo nutapyta taip, kaip pageidaudavo turtuoliai. Taigi tapyti portretus reiškė ne tik atvaizduoti tikrąją asmenybę, bet ir ją koreguoti, iškreipti pagal tapomo asmens pageidavimus. Portretai atspindėdavo egoizmą, kuklumą, savęs garbinimą ir netgi savęs pajuoką. Analogiškai ir šiandien socialiniuose tinkluose, tinklaraščiuose ir kitose virtualiose programose norėdami atvaizduoti save, interneto vartotojai tarsi dailininkai kuria autoportretus: publikuoja kelionių, susibūrimų nuotraukas, viešai pasakoja apie savo asmeninį gyvenimą, skelbia įvairią informaciją bičiulių profiliuose, komentuoja ir t.t. Visi šie veiksmai turi dvigubą funkciją, atvaizduoti tikrąjį ar tariamąjį „aš“ ir sukelti kitų reakciją, užmegzti diskusiją, komunikuoti.

Šis pastovus informacijos apie save atnaujinimas sukelia dar vieną reiškinį „socialinį vojerizmą“ (pranc. voyeurisme social), kuomet nuolat stebima, ką kiti publikuoja, rašo, komentuoja. Tokiu būdu jaunuoliai interneto erdvėje seka vienas kitą, atidžiai skaito komentarus, stebi veiksmus. Smalsumas peržengia ribas ir šis reiškinys sukeliai ginčus tarp draugų ir porų, apkalbas: „Aš tikrai dažnai patikrinu savo vaikino profilį, paanalizuoju jo draugus ir drauges, jų komentarus. Kartais tai trunka ištisas valandas“ (Roxane, 15 metų moksleivė), „Trys dienos be Facebook’o? Juk tai tikra katastrofa! Trys dienos be publikacijų ir nuotraukų Facebook’o sienose ir be komentarų, kuriuose aptariamos visos karščiausios mokyklos naujienos?“ (Amélie, 14 metų moksleivė). Pasak sociologės Claudine Haroche, matomumas interneto erdvėje yra svarbus siekiant populiarumo. Jis yra užtikrinamas publikuojamos informacijos turiniu, kiekiu, dažnumu ir tęstinumu. Jaunimas siekia būti populiariais, todėl dažnai skelbia įvairaus pobūdžio informaciją, pasakoja savo kasdienybę. Įdomu paminėti, kad norint sekti kito žmogaus veiksmus internete nebūtina atskleisti savo gyvenimo, būti populiariu ir matomu. Pakanka įsitraukti į interneto bendruomenę, būti jos nariu, nebūtinai aktyviu. Tai ir yra viena iš socialinių tinklų populiarumo jaunimo tarpe priežasčių. Sekti šios bendruomenės naujienas jaunuoliams tampa gyvybiškai svarbu, nes šiandien šalia tikrojo realybėje vykstančio gyvenimo, yra ir kitas – virtualusis, kurio nežinojimas gali sukurti tam tikrą socialinės atskirties formą.  

Galime paminėti ir skaitmeninio ekspresyvumo apraiškas jaunimo tarpe. Kas gi tai ? Šiandien interneto erdvėje gausu įvairių trumpų filmų, tinklaraščių. Šiandien susikurti blog’ą ar patalpinti telefono pagalba filmuotą medžiagą Youtube svetainėje galima tiesiog akimirksniu. Dalintis savo mintimis, pomėgiais, idėjomis, kūryba su kitais yra kaip niekada paprasta. Analizuodami šiuos jaunimo sukurtus darbus[2], galime stebėti, kaip juose jaunuoliai pasakoja savo tapatybę. Antropologas Jesus Martín-Barbero teigia, kad šiuose „pasakojimuose, nuotraukose, garsuose, ritmuose, fragmentuose galime atrasti tikrąją jaunimo dvasią, jų gyvenimo tempą ir kalbą“. Sociologai Laurence Allard ir Frédéric Vanderberghe tyrinėdami šio pobūdžio jaunimo kūrybą interneto erdvėje vartoja self-culture ir ekspresyvaus individualizmo (pranc. individualisme expressif) terminus. Interneto erdvė suteikia galimybę įvairių komunikacinių ir kūrybinių formų pagalba išreikšti save (parodyti kitiems savo kūrybą), formuoti savo asmenybę, kurti savą vertybių sistemą ir tokiu būdu sulaukti įvertinimų, kritikos, išprovokuoti diskusiją.

Pridurkime ir tai, kad rašytinė jaunimo komunikacija telefonu ir interneto erdvėje pasižymi specialia kalbos maniera. Kalbininkai visame pasaulyje tiria elektroninį diskursą ir tinklo etiketą, stengiasi įvertinti interneto kalbos naujus stilius, raidą, būklę, jų poveikį gimtajai kalbai. Psichologas, psichoanalistas Didier Lauru, tirdamas šiuolaikinės kartos išraiškos formas, šią jaunimo kalbą vadina garsaus rašytojo George Orwell sukurtu terminu novlangue, kuris buvo pavartotas viename iš jo romanų naujai kalbos atmainai nusakyti. Mokslininkas teigia, kad specialių kalbos kodų žinojimas ir sugebėjimas jais bendrauti jauniems žmonėms suteikia įspūdį tarsi jie mokėtų užsienio kalbą ir malonumą iš dalies pasijausti daugiakalbiais. Spontaniškai žodžių trumpiniais (pvz. pranc. pourqoui – pq, salut – slt, coucou – cc ir t.t.) ir grafiniais ženklais (J/L) surinkta trumpoji žinutė ar elektroninis pranešimas pokalbių svetainėje suteikia jaunimui daugiau laisvės ir taip prisideda prie naujų komunikacijos būdų populiarumo. Rašant nepaisoma skyrybos ženklų, didžiųjų ir mažųjų raidžių rašymo taisyklių, abėcėlės. Svarbiausia „savo kalbėsena pritapti prie [...] bendraujančių asmenų, sukurti tam tikrą (draugišką ar nedraugišką) psichologinę bendravimo atmosferą, pasirenkant vienokią ar kitokią ryšio užmezgimo situacijų (kreipimosi žodžių, pasisveikinimų) kalbinę raišką, kuri jaunimo kalboje pastebėta labai įvairi“ (Janušonytė, p. 49).  

Analizuodami jaunimo komunikaciją internete, pastebėjome, kad egzistuoja tam tikros „mados“ ir etapai. Dauguma jaunuolių prasitaria, kad seniau buvo populiaru palaikyti ryšius MSN bendravimo programoje, įvairių svetainių forumuose ar pokalbių kambariuose, susikurti asmeninį blogą. Šiandien ši galimybė išlieka, tačiau ja naudojamasi vis rečiau. Bendraujama socialiniuose tinkluose, informaciją apie save skelbiama jų asmeniniuose profiliuose. Seniau vartotomis komunikacijos priemonėmis naudojasi jaunesni asmenys, kurie yra kontroliuojami tėvų ir kuriems yra uždrausta turėti prieigą Facebook’e.

„Šiandien – Facebook’o era“, – skelbia įvairios informacijos priemonės ir diskutuoja bandydamos nusakyti šio socialinio tinklo sėkmės formulę. Yra daug priežasčių paaiškinančių jaunimo stiprų prisirišimą prie šio Facebook’o. Daugiafunkcionalumas (svetainėje galima kalbėtis, parašyti asmeninę privačią ar viešą žinutę, pateikti apie save tekstinės ar vaizdinės informacijos, žaisti, skaityti naujienas, planuoti renginius ir susitikimus ir t.t. ), masinis naudojimasis („Esu Facebook’e, nes visi jam yra prisijungę, nes visi jame leidžia savo laiką“ (Lucas, 15 metų moksleivis) ir komunikacijos operatyvumas – vieni iš pagrindinių ir dažniausiai jaunimo minimų šio socialinio tinklo privalumų.

Elektroniniu paštu naudojamasi tik išskirtiniais atvejais, rašant laišką suaugusiems ar teiraujantis oficialios informacijos. Jaunimas teigia, jog spontaniškumu pasižyminčiuose komunikacijos procesuose su draugais yra ypač vertimas greito atsakymo gavimas: „Parašiusi žinutę Facebook’e ir negavusi kurį laiką atsakymo, imu ir parašau savo draugams sms žinutę su tekstu „Ar matei mano žinutę? Atrašyk. Laukiu.“ (Laure, 14 metų moksleivė). Taigi, viskas vyksta greitai, spontaniškai, impulsyviai. Greitos ir kondensuotos išraiškos formos, kuriomis, kartais bet kokia kaina, siekiama atkreipti kitų dėmesį ir užmegzti komunikaciją, yra viena iš pagrindinių šiandieninės skaitmeninės jaunimo kultūros charakteristikų.

Pabaigai

Skaitmeninė kultūra yra nuolat kintantis reiškinys. Visuomenė, o ypač jaunimas, be paliovos integruoja į savo gyvenimą moderniąsias technologijas, taip keisdama ir skaitmeninės kultūros sampratą. Straipsnyje išryškinome, kad skaitmeninė kultūra apima moderniųjų technologijų konteksto veikiamos šiuolaikinės visuomenės elgesio formas, įpročius, žinių ir prasmės sąvokų tyrimus, konstatavome šios sampratos kompleksiškumą. Pasirinkome ir atlikome jaunimo socializacijos procesų analizę, kuri padėjo išryškinti svarbiausias skaitmeninės jaunimo kultūros charaktetistikas komunikacijos aspektu. Belieka tęsti tyrimus ir plėsti šios sąvokos turinį, tirti ir išryškinti, kokie šios kultūros bruožai kituose kasdien vykstančiuose procesuose, pavyzdžiui jaunimo tapatybės formavimęsi, informacijos paieškoje, ar tiesiog ieškant atsipalaidavimo žaidimų metu interneto erdvėje.

Naudota literatūra

Allard, L.; Vandenberghe, F. Express yourself! pages perso. Entre légitimation technopolitique de l’individualisme expressif et authenticité réflexive peer to peer. // Réseaux, 2003, nr. 1, p. 191-219.

Amri, M. Culture technologique: les dimensions sémio-anthropologiques du téléphone mobile chez les étudiants étrangers de Bordeaux. Enquête de terrain. Bordeaux: Université Michel de Montaigne de Bordeaux 3, 2010, – p. 305.

Boyd, D. Social Network Sites: Public, Private, or What ? [interaktyvus].  [žiūrėta 2013-11-21] // Knowledge Tree, 2007, nr. 13, 8 p. Prieiga per internetą: <http://www.danah.org/papers/KnowledgeTree-French.pdf >

Computer power to the people // Creative Computing, 1977, nr. 3.3, p. 40-47.

Draelants, H. Bavardages dans les salons du net. Bruxelles: Éditions Labor, 2004. – 95 p.

Duchateau, Ch. Peut-on définir une «culture informatique»? // Journal de Réflexions sur l’Informatique, 1992, nr. 23/24, p. 34-39.

Haroche, C. L’avenir du sensible. Les sens et les sentiments en question. Paris: PUF, 2008. – 256 p.

Janušonytė, R. Jaunimo kalbos etiketas (interneto pokalbių svetainėse) [magistro darbas] [interaktyvus].  [žiūrėta 2013-11-21]. Šiauliai: Šiaulių universitetas, 2005. – 69 p. Prieiga per internetą: <http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2005~D_20050608_190319-80224/DS.005.0.02.ETD>

Jouët, J.; Pasquier, D. Les jeunes et la culture de l’écran. Enquête nationale auprès de 16-17 ans. // Réseaux, 1999, vol.17, nr. 92-93, p. 25-102.

Komis, V. Discours et représentations des enfants autour des mots informatiques et ordinateur // EPI, 1994, nr. 73, p. 75-83.

Lardellier, P. La pouce et la souris. Enquête sur la culture numérique des ados. Paris: Fayard, 2006. – 230 p.

Lauru, D. Internet, pulsations et le lien social. // Empan, 2009, nr. 76, p. 22-29.

Martin Barbero, J. Al sur de la Modernidad, comunicación, globalización y multiculturalidad. Pittsburgh: IILI Universidad de Pittsburgh, 2001. – 305 p.

Proulx, S. Savoirs et savoir-faire en micro-informatique: vers l’appropriation d’une nouvelle culture? // Communication Information, 1987, vol. 8, nr. 3, p. 44-55.

Rosen, Ch. Virtual Friendship and the New Narcissism. [interaktyvus].  [žiūrėta 2013-11-21] // The New Atlantis, 2007, p. 15-31. Prieiga per internetą: < http://www.thenewatlantis.com/docLib/TNA17-Rosen.pdf>

Saugirdas, P. Facebook’o karta [interaktyvus].  [žiūrėta 2013-11-21] // Apžvalga, 2010 m. rugsėjis, nr. 9 (13) (494), p. 7-8. Prieiga per internetą: <http://www.algirdassaudargas.lt/apzvalga/apzvalga_2010-rugsejis.pdf>

[2] Štai keli 14 metų berniuko sukurtų įrašų pavyzdžiai:

<http://www.youtube.com/watch?v=skqGARFoIeg&feature=BFa&list=ULN2S6G09gkoo&index=6>;

<http://www.youtube.com/watch?v=RzWznvv-r_4&feature=BFa&list=ULN2S6G09gkoo&index=24>.

Informacijos ir komunikacijos mokslų dr. Laura Jankevičiūtė