ANTANĄ GAILIŲ kalbina RAMINTA VAŽGĖLAITĖ

Nobelio premijos laureatės Hertos Müller romanas „Amo sūpuoklės“ Vokietijoje išleistas 2009 m., o pernai jo vertimas pasirodė ir lietuviškai. Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos ekspertai atrinko jį į Metų verstinės knygos rinkimų šešetuką ir rekomenduoja skaitytojams.

Iš Rumunijos kilusi, Vokietijoje gyvenanti Herta Müller pasakoja apie patirtį, kuri visam gyvenimui nulemia žmogaus būdą. Per daugybę pašnekesių su poetu Oskaru Pastioru ir kitais lagerį išgyvenusiais žmonėmis ji kaupė medžiagą, kurią pavertė didžiu romanu. „Hertos Müller knygos sukelia poetinę audrą skaitytojo kaktoje, – rašė Andrea Köhler laikraštyje „Neue Zürcher Zeitung“, – jos kalba išdrožta iš kitokio medžio nei dailūs ir išpuoselėti didžios dalies šiuolaikinės vokiečių literatūros žiedeliai“. Taip jai pavyksta per itin individualią jauno žmogaus istoriją papasakoti ligi šiol bemaž neatverstą Europos istorijos skyrių.

Lietuviškai romaną „prakalbino“ Antanas Gailius, Th. Manno, F. Kafkos, R. M. Rilke’s ir daugelio kitų rašytojų kūrinių iš vokiečių ir olandų kalbų vertėjas. Už tai jis apdovanotas Lietuvių PEN centro premija „Metų vertėjo krėslas“, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Kokia Jūsų nuomonė ir požiūris į Hertos Müller romaną „Amo sūpuoklės“?

Jei nemanyčiau, kad knyga yra labai vertinga, kažin ar būčiau ėmęsis ją versti. Šią autorę žinojau seniai, pirmiausia kaip poetę. Tai ir yra poetės knyga, nors vadinama romanu. Apsidžiaugiau, gavęs pirmą žinią apie šio H. Müller romano pasirodymą, o dar labiau apsidžiaugiau, kai ji gavo Nobelio premiją.

Koks Jūsų, kaip vertėjo, santykis su šia knyga?

Hertą Müller nėra lengva versti, nebuvo lengva ir su šiuo romanu. Knygoje labai daug poetiškų metaforų, žaidimo žodžiais ir panašių dalykėlių, dėl kurių šis darbas man buvo tikras iššūkis. Tačiau kaip tik todėl tai buvo ir vienas pačių mieliausių darbų per visą vertėjo gyvenimą. Visada noriu, kad būtų iššūkis, tik tada ir sužinai, ar ką nors gebi. Kai nėra iššūkio, darbas greitai darosi nuobodus. O su šia knyga nuobodu tikrai nebuvo.

Vertėjai dažnai susiduria su patirtimi, vadinama „vertimo džiaugsmais ir kančiomis“. Taigi koks buvo šios knygos vertimas? Galbūt kuo nors ypatingas?

Jau minėjau – tekstas labai poetiškas, taigi ir pats turi stengtis, kad lietuviškai skambėtų panašiai. Buvo visokiausių galvosūkių, ką galima padaryti – pavyzdžiui, kai žaidžiama grynai vokiško žodžio skambesiu ar prasmėmis. Jau vien tas žodis „Meldekraut“ („balandūnė“) ir visokiausi jo dariniai. Tokių vietų nepraleisi, negali ignoruoti, taigi sėdi ir suki galvą. Kas išėjo – ne man spręsti.

Kodėl buvo pasirinktas būtent toks, atrodo, tikrai vykęs romano pavadinimo vertimas? Juk vokiškas pavadinimas „Atemschaukel“ į įvairias kalbas verčiamas gana skirtingai, pavyzdžiui, anglai vietoj oficialaus pavadinimo pasirinko knygos pradžioje pateiktos lotyniškos Cicerono sentencijos „Omnia mea mecum porto“ vertimą į anglų kalbą (angl. „Everything I Possess I Carry With Me“, liet. „Visa, ką turiu, nešuosi su savimi“), rusiškai knyga vadinasi „Вдох-выдох“, rumuniškai „Leagănul respiraţiei“. Ar turėjote ir kitokių pavadinimo variantų?

Visados maniau ir manau, kad autorius yra svarbiausias asmuo. Taigi, jei autorius sumano kokią antraštę, turėtume stengtis ją tokią ir perteikti. Iš visų mano verstų knygų tik M. Krügerio „Himelfarbo sugrįžimo“ antraštė buvo papildyta tuo „sugrįžimu“ – originalo antraštė yra tiesiog „Himelfarbas“. Be to, tos „amo sūpuoklės“ yra vienas pamatinių knygos leitmotyvų – kaip ir „širdies lopeta“. Taigi teko pasukti galvą. „Atem“ galėtume versti tiesiog kaip „alsavimas“, bet tas žodis „nepatogus“, apskritai veiksmažodiniai daiktavardžiai nėra patys „gardžiausi“. Galėtum versti „kvapas“ – bet tas lietuviškas žodis suka pernelyg į šalį nuo alsavimo prie uoslės dalykų. „Žadas“ – pernelyg susijęs tik su kalbos dovana. „Amas“ man pasirodė geriausias. Smagu, kad už jį mane giriate.

Kuo romanas „Amo sūpuoklės“ galėtų būti aktualus ir įdomus Lietuvos skaitytojui?

Tiems, kuriems knygoje svarbu vien turinys, tai turėtų būti reikšminga knyga, pasakojanti apie sovietų lagerius. Iki šios knygos vargu bau apskritai žinojome, kad ir iš Rumunijos žmonės buvo į juos vežami. Kadangi pasaulis apie sovietų lagerius menkai ką težino ir nelabai nori ką sužinoti, ši Nobelio premijos laureatės knyga jau vien tuo svarbi.

O tiems, kuriems rūpi ir tai, kaip viskas papasakota, galiu pažadėti, kad turės ir tikrą estetinį malonumą – tegu jis bus ir sumišęs su siaubu. Knygos tekstas toks gražus, kad kartais net pamiršti, jog ji kalba apie gryną siaubą.

Skaitytojai kviečiami balsuoti už vertingiausią 2010 m. verstinę knygą tinklalapyje www.llvs.lt.