Lietuvos poezijos kanoną sudaro beveik vien vyrai – moterų vos viena kita. Pavyzdžiui, XX a. antrosios pusės svarbiuosius literatūros vardus fiksuojančioje Vytauto Kubiliaus studijoje-vadovėlyje XX amžiaus literatūra (1995) skiltyje „Poezija: nuo „atlydžio“ iki Nepriklausomybės“ minimi 24 vardai, iš jų – tik 4 moterys: Janina Degutytė, Judita Vaičiūnaitė, Nijolė Miliauskaitė ir Gražina Cieškaitė.

Analogiška situacija ir vidurinių mokyklų privalomų autorių konsteliacijoje: 23 privalomi autoriai, iš jų – 1 rašytoja (Nėris)[1]. Panaši situacija ir prestižinio tarptautinio poezijos festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ nuo 1985 m. teikiamos Jotvingio premijos sąraše: iš 33 laureatų tik 2 moterys – poetė Miliauskaitė ir literatūrologė Viktorija Daujotytė.

Tokia tendencija būdinga ne vien Lietuvai, bet ir kitų šalių kanonams. Ar tai problema ir kas ją lemia? Paprasčiausias atsakymas būtų – moterų kūrybos kanone mažiau, nes vyrų tekstai meniškai vertingesni, aktualesni ir pan. Tačiau tuomet tektų kelti antrą klausimą  ‒ kam aktualesni, vertingesni? Kitaip tariant – kas nusprendžia, kurie autoriai priklausys kanonui, ir kuo savo sprendimus grindžia. Nors pastaruoju metu humanitariniuose moksluose moterų tyrėjų indėlis vis svaresnis, pamatinius literatūros ir meno apskritai suvokimo bei vertinimo kriterijus suformulavo ne jos. Ilgus šimtmečius moterų vaidmuo viešojoje kultūros erdvėje buvo periferinis, o kartais ir visiškai nepageidaujamas, todėl būtų naivu tikėtis, kad pastaraisiais dešimtmečiais pakitęs požiūris iš pamatų perkeis kultūros atmintyje glūdinčias sampratas ir įsivaizdavimus. Ne mažiau svarbu ir tai, jog Lietuvių literatūros lauke galios pozicijas užima beveik vien vyrai. Nei karto istorijoje moteris nebuvo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininke, pagrindinių kultūrinių leidinių, išskyrus Giedrės Kazlauskaitės vadovaujamus Šiaurės Atėnus, vyriausi redaktoriai – vyrai ir pan.

Moterų klausimas poezijos kanone gali būti analizuojama įvairiais aspektais, tačiau mane domina, kaip kanoninės poetės save reprezentuoja ir kuo jų laikysenos skiriasi nuo poetų laikysenų. Kitaip tariant, ir šiame tekste analizuosiu literatūrinės biografijos reiškinį[2]. Šis tyrimas nepretenduoja į išsamius atsakymus ar kaltininkų paieškas, tik brėžia galimas mąstymo trajektorijas. Straipsnyje laikausi kultūros semiotikos ir literatūros sociologijos perspektyvos, kad subjektų sprendimai didžiąja dalimi nulemti jų kultūrinės terpės, tačiau tai nereiškia, jog pokyčiai – ir lūžiniai, ir nuoseklūs – neįmanomi.

Mūsų kultūroje daugiausia simbolinio kapitalo turi poeto-tautos vedlio, poeto-kario ar pranašo (kovojančio už/skelbiančio vertybes) literatūrinės biografijos tipai. Ne atsitiktinai patys poetai rašymą laiko „vyrišku užsiėmimu“. Pasak Aido Marčėno,  „poezija Lietuvoje, antraip negu proza, tampa vis labiau vyrų užsiėmimu. Nes tai vienišo, užsispyrusio kario darbas, kuriam gal jau ne už ilgo bus galima pritaikyti samurajų moralės kodeksą“[3]. Poeto-kario, literatūros seržanto metafora, apskritai militaristinė hierarchija literatūros gyvenimui nusakyti aktuali iki šiol ir ne tik vyrams. Tarkime, Viktorija Daujotytė poetus Rimvydą Stankevičių ir Gintarą Bleizgį vadina „kariais, kovojančiais už aukštesnę būtį“[4], ir būtent tai užtikrina jiems vietą poezijos kanone.

Tačiau nei viena kanonui priskiriama poetė nėra „karė“ – Nėris ir Vaičiūnaitė tapatinamos su jausmo (dažnai – neleistino, ekstatiško ar naivaus, nuoširdaus) išsakymu, panašiai vertinama ir Degutytė. Tuo tarpu Miliauskaitės poezijoje pabrėžiama buities, žemiškumo ir jausmo disciplinos bei vadinamosios aukos kaip moteriškos misijos tematika. Be to, tiek Miliauskaitė, tiek Degutytė siejamos su našlaitės vaizdiniu. Našlaitystės ir savotiško negatyvaus moteriško išskirtinumo vaizdiniai būdingi ir Nėries bei Vaičiūnaitės literatūrinėms biografijoms. Pavyzdžiui, Vaičiūnaitės eilėraščių kalbančioji dažnai tapatinasi su „periferijos“ moterimis – čigonėmis, aktorėmis, slaptomis mylimosiomis. Ir ekstatiški, draudžiami jausmai, ir našlaitystė poečių savivaizdžius kreipia periferijos, o ne centro link – moterys prisistato kaip paskiros, savotiškai pažeidžiamos, nusišalinusios nuo tautos ir literatūros kanono formavimo, dėmesį kreipiančios į privačią (jausmų, biografijos), o ne viešą (kultūros misijų, tautos budinimo, politikos) erdvę.

Šiuo atveju reprezentatyvi Miliauskaitės laikysena ir savivaizdis. Nepaisant to, kad poetė pripažinimo sulaukė dar iki pasirodant pirmajam rinkiniui Uršulės S. portretas (1985), kritika fiksuoja jos laikysenai būdingą nusižeminimą ir pasiaukojantį moteriškumą. Pavyzdžiui, literatūrologė Loreta Jakonytė teigia, kad nusižeminimas ‒ Miliauskaitės literatūrinio įvaizdžio dalis[5]. Solveiga Daugirdaitė vartoja „atsargios“, „nuosaikios“ ir „nuolankios“ laikysenos sąvokas[6]. Ši nuolankumu, kuklumu, perdėtu savikritiškumu grindžiama laikysena itin pastebima Miliauskaitės interviu. Chrestomatinis pavyzdys – į interviu autorės Jurgos Ivanauskaitės klausimą „Sakykite, ką [...] reiškia TIKĖJIMAS, VILTIS ir MEILĖ“ Miliauskaitė atsakė – „O ką gi galėtų atsakyti į tokius klausimus silpna moteriškė? Palikime tai mokytiems vyrams“[7]. Atsakinėdama į Donaldo Kajoko klausimus poetė save pozicionuoja kaip menkiau išmanančią, privalančią klausytis Kajoko, o ne jam atsakinėti ‒ „Jaučiuosi esanti tik pradedanti, kuriai derėtų klausytis protingesnių už save“[8].

Kodėl pripažinta poetė save menkina, o pripažinti poetai, atvirkščiai, pabrėžtinai demonstruoja savo kompetencijas, svarsto ne tik poezijos, bet ir politikos, moralės, filosofijos ir kitus klausimus? Kitas ne mažiau įdomus pastebėjimas – nors vertinama, ir Miliauskaitės poezija kritikų apibūdinama kaip buitiška ir savotiškai siauro akiračio.  Pavyzdžiui, Vytautas Kubilius teigia, kad „[Miliauskaitės] poezijos knygose [...] nėra stambaus plano  ir bendrų kategorijų. Tai mažareikšmis mažo žmogaus buvimas tarp kasdieniškų daiktų“[9]. Apskritai ryški tendencija moterų poečių kūryboje akcentuoti „natūralumą“, „patirtinį rašymą“, „moterišką tematiką“, „jausmo nuoširdumą“ ir to pagrindu kaip paskirą lyties sąlygojamą poezijos lauko segmentą išskirti „moterų kūrybą“. Pavyzdžiui, Rimvydas Šilbajoris, nors Miliauskaitės eilėraščiuose identifikuoja nuorodas į literatūros, kultūros tekstus (Alleno Edgaro Poe eilėraštį „Nevermore“, Mandelštamo, Sapfo poeziją), teigia, kad „Miliauskaitės eilių meniškumas gimsta iš visiško pasinėrimo į tikrovę“[10]. Galbūt tai susiję su poečių laikysena – jei save vadini „buitiška“ ir mankai išmanančia, tai ir tavo kūryba busi interpretuojama per „buities“, o ne mitų, kultūrinių kontekstų ir intertekstų prizmę?

Šiame kontekste svarbus tampa klausimas, kiek poečių kuklumą lemia literatūros lauko „žaidimų“ taisyklės, kurias diktuoja ne moterų mažuma, o daugumą sudarantys kolegos vyrai.  Pavyzdžiui, nei viena iš vadinamojo „moterų kanono“ atstovių neužėmė jokių su realiu galios lauku susijusių pozicijų (Rašytojų sąjungos pirmininkės ar pan.), taip pat nei viena nebuvo įtakinga kritikė – nors kritiką ir rašė, pavyzdžiui, Vaičiūnaitė. Poetės retai pasisako literatūrinių hierarchijų, tendencijų ir pan. klausimais. Iki pat XX a. pabaigos interviu, diskusijose linkstama  pirmenybę teikti poetams vyrams tais atvejais, kai siekiama sužinoti nuomonę apie literatūros tendencijas, kanoninius autorius ir pan. Tuo tarpu kuriančios moterys, kaip pastebi Jakonytė, „bemaž visuomet paliesdavo buities, šeimos ir rašymo derinimo problemą“, itin dažna išvada, kad „pareigos kitiems dažniausiai nusverdavo kūrybinę saviraišką“[11].

Svarbu tai, jog kai poetės savo nuomonę išsako, jų pareiškimai nevertinami kaip svarbūs, reikšmingi. Reprezentatyvus pavyzdys: Kęstučio Nastopkos memuaristinei eseistikai priskiriamame tekste „Juditos aureolė“ literatūrologas teigia, kad „Judita viešai nei apie savo, nei apie kitų kūrybą nekalbėdavo“[12]. Tačiau vėliau paaiškėja, kad poetė ne tik rašė kritiką, dalyvavo „septyneto prieš Tėbus žygyje“, polemizavo su Kubiliumi dėl XX amžiaus literatūros tomo ir pan. Tačiau šios Vaičiūnaitės gyvenimo detalės tarsi neatrodo vertos dėmesio – pirmenybė teikiama romantinei, bohemiškai poetės gyvenimo linijai.

 Iš dalies dėl to, kad literatūros lauke moterų mažiau, jos nesudaro įtakingų vadinamųjų „literatūrinių šeimų“[13], bendruomenių. Į savo „literatūrines šeimas“ poetes nenoriai arba ir išvis nepriima poetai vyrai, nes rašančios moterys vertinamos kaip priklausančios kitam, „moterų poečių kanonui“. Tai reiškia, kad poetės retai tampa literatūrinių dialogų dalyvėmis: daugumą kanone ir įvairaus pobūdžio almanachuose bei kituose lietuvių poeziją reprezentuojančiuose leidiniuose sudarančių vyrų kūriniuose itin retai minimos jų literatūrinės biografijos, su jų kūryba beveik nemezgami intertekstiniai ryšiai. Todėl ir poečių vardai, ir jų tekstai į kultūros atmintį įrašomi itin retai. Šią tendenciją taikliai aptarė poetė Giedrė Kazlauskaitė[14], patvirtindama, jog poečių-autsaiderių situacija lietuvių literatūroje nepakito ir XXI amžiuje.

Svarbu tai, kad kolegos vyrai nusišalinimu, atsiribojimu grindžiamą moterų poečių laikyseną įvardija kaip savotišką siekiamybę, „moteriškosios misijos“[15] išpildymą. Šia prasme Miliauskaitės interviu ir pati literatūrinė biografija gali būti laikomi tokio moters-poetės savivaizdžio etalonu – kukli, adoruojanti kolegas vyrus, „žinanti savo vietą“. Pavyzdžiui, duodama interviu Miliauskaitė centrine pokalbio tema visuomet pasirenka ne savo, o vyro Vytauto P. Bložės literatūrinę biografiją, deklaruoja pareigą rūpintis tiek juo pačiu, tiek ir jo literatūriniu palikimu, o save pozicionuoja kaip vyro mokinę. Analogiškai tipiška ir Bložės laikysena – Miliauskaitę jis visų pirma pozicionuoja kaip tą, kurią „suformavo“, kuri mokėsi iš jo, perėmė ir savarankiškai išplėtojo dalį jo temų ir pan. Taigi santykis tarp dviejų poetų identifikuojamas kaip vienkryptis, ne-dialogiškas. Kita vertus, tai simetriškas santykis: ir Bložė, ir Miliauskaitė sutaria dėl bendros hierarchijos – jis yra mokytojas, o ji – mokinė. Dėl šios hierarchijos sutaria, atrodo, visi: Kornelijus Platelis mini, jog Miliauskaitės kūrybą įtakojo Bložės tekstai, po poetų santykis grindžiamas ne (tiek) alternatyvias prasmes kuriančia poetine interpretacija ir dialogu, o pakartojimu arba „bendrumu“[16].

Toks poeto ir poetės sąveikų pobūdis reprezentuoja bendresnę literatūros lauko tendenciją – atskirtį tarp poezijos apskritai (t. y. – vyrų kuriamos poezijos) ir vadinamosios „moterų kūrybos“, kuri mokosi iš vyrų tekstų, tačiau savuosius kūrinius prisodrina to, kas „moteriška“ – buities, jausmų etc. Todėl moterų poečių kūryba virsta antrine, nors savotiškai įdomia, kitokia (t. y. ne tokia, kaip vyrų), tačiau apskritai tradicijos nekeičiančia raiška ar paprasčiausia saviraiška. „Moterų kūryba“, kaip ir moteris kūrėja, identifikuojamos kaip einančios paskui, priklausančios nuo, besimokančios iš „poezijos apskritai“.

Kol kuriančioms moterims tokia padėtis dėl vienų ar kitų priežasčių priimtina, jos nepristato savęs kaip novatorių, aktyvių literatūros lauko veikėjų. Vietoje to, savivaizdžiuose ryški tradicijos tęsėjos, mokinės ar jausmingos moters/mylimosios laikysena. Tokia poetės laikysena palengvina įsitvirtinimą literatūros lauke, nes yra priimtina galios pozicijas užimantiems kolegoms, savotiškai ir jų skatinama, tačiau lazda turi du galus – savęs tapatinimas su „vyrų mokine“ apsunkina įsitvirtinimą literatūros kanone.

_____________________________

[1] Prieiga per internetą: https://www.smm.lt/uploads/documents/svietimas/ugdymo-programos/vidurinis-ugdymas/Kalbos_2_priedas.pdf

[2] Teorinė literatūrinės biografijos samprata aptarta čia: /index.php?-1907867493

[3] Aidas Marčėnas , „Lietuvių poezijos seržantai“, Metmenys Nr. 63, 1992, p. 11

[4] Viktorija Daujotytė, Lašas poezijos, Vilnius: Tyto alba, 2013, p. 5-7.

[5] Loreta Jakonytė, Rašytojo socialumas: lietuvių rašytojų savivoka XX amžiaus 10-ajame dešimtmetyje, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, p. 180.

[6] Solveiga Daugirdaitė, Rūpesčių moterys, moterų rūpesčiai, Vilnius: LLTI leidykla, 2000, p. 76-77.

[7] [Miliauskaitė], „Dvasingumo vaisiai noksta lėtai“, Šiaurės Atėnai, 1990-08-22.

[8]  [Miliauskaitė], „Kuo tiksliau užrašyti eilėraštį“, interviu autorius Donaldas Kajokas, Nemunas Nr. 5-6, 1995-04-12.

[9] Vytautas Kubilius, XX amžiaus literatūra, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1995, p. 564-565.

[10] Rimvydas Šilbajoris, „Nijolė Miliauskaitė – sudėtingo paprastumo poetė“, Metmenys 80, 2001. Cituota iš: Moteris su lauko gėlėmis, sudarė Gražina Ramoškaitė-Gedienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001, p. 216.

[11] Jakonytė, 2005, p. 180.

[12] Kęstutis Nastopka, „Juditos aureolė“, Poezijos pavasaris 2017, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017, p. 97.

[13] Tai nereiškia, kad moterys poetės nebendrauja, tiesiog jų bendravimas nevirsta viešu literatūros lauko faktu, kaip, pavyzdžiui, Marčėno ir Parulskio draugystė. Išimtis galėtų būti poetės Neringos Abrutytės ir poetės bei menotyrininkės Laimos Kreivytės draugystė, fiksuota tiek Abrutytės ir Kreivytės poezijoje, tiek XX a. pabaigos literatūros ir kultūros lauko „personažams“ skirtame Jurgio Kunčino roman à clef žanrui priskirtiname romane Blanchisserie arba Žvėrynas-Užupis (1997).

[14] Giedrė Kazlauskaitė, „Moterys literatūroje“, Poetinis Druskininkų ruduo 2017, sudarytojai ir redaktoriai Vytas Dekšnys ir Vytautas Stankus, Vilnius: Vaga, 2017, p. 8‒12.

[15] Sigitas Geda, „Tai, kas kalba iš prigimties“, Ežys ir Grigo ratai, Vilnius: Vaga, 1989. Cituota iš: Moteris su lauko gėlėmis. Knyga apie Nijolę Miliauskaitę, 2003, p. 163‒165.

[16] Kornelijus Platelis, „Buvimo paslaptis“, Moteris su lauko gėlėmis. Knyga apie Nijolę Miliauskaitę, 2003, p. 138-139.