Justinas Marcinkevičius - poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas, vienas populiariausių XX a. pabaigos-XXI a. pradžios poetų Lietuvoje. Gimė 1930 m. kovo 10 d. Važatkiemyje, Prienų rajone. Mokytis pradėjo Alksniakiemio pradžios mokykloje, vėliau įstojo į Prienų „Žiburio“ gimnaziją. 1954 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1953-1959 m. dirbo žurnalų „Genys“ ir „Pergalė“ redakcijose. 1959-1960 m. LSSR rašytojų sąjungos valdybos sekretorius. Nuo 1965 m. rašytojas profesionalas. Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (nuo 1990). Aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, atkuriant Lietuvos nepriklausomybę (1988 m. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, 1988-1989 m. Sąjūdžio Seimo tarybos narys).

Pirmieji eilėraščių rinkiniai „Prašau žodžio“ (1955 m.), „Duoną raikančios rankos“ (1963 m.), poemos „Dvidešimtas pavasaris“ (1956 m.), „Kraujas ir pelenai“ (1960 m.).

Itin reikšmingoje istoriosofinėje poemoje „Donelaitis“ (1964 m.) keliamos nacionalinės kultūros gyvybingumo problemos. Poema „Siena“ (1965 m.) paremta miesto realijomis, ja Just. Marcinkevičius siekė naujoviško poetinio mąstymo. Eilėraščių rinkiniuose „Mediniai tiltai“ (1966 m.) ir „Liepsnojantis krūmas“ (1968 m.)sakralizuojami realūs tėviškės, kaimo buities vaizdai. Poema „Pažinimo medis“ (1979 m.) skirta lietuvių raštijos ir tautinės savimonės formavimuisi XVI-XIX amžiuje.

Poezijos rinkiniuose „Gyvenimo švelnus prisilietimas“ (1978 m.), „Būk ir palaimink“ (1980 m.), „Vienintelė žemė“ (1984 m.), „Už gyvus ir mirusius“ (1988 m.) kaimiškoji tėviškė tampa savotiška Lietuvos metonimija, reali tikrovė darosi nebe tokia svarbi, kuriama metaforos, simboliai, deklaruojamos gerumo, užuojautos idėjos. Dažnai kalbama savotiško pamokslininko, žinančio, kas bloga ir kas gera, intonacijomis, transformuojama tautosakiniai, mitologiniai modeliai, religinių žanrų (maldos, pamokslo, litanijos) poetika. Kalba suvokiama ir kaip tautiškumo pamatas, ir kaip kūrybinės galios išraiška. Nepriklausomybės metų poezija kameriškesnė, uždaresnė, gilinamasi į žmogaus elegines būsenas.

Poetinės draminės trilogijos „Mindaugas“ (1968 m.), „Mažvydas“ (1977 m.), „Katedra“ (1971 m.) siužetai turi istorinį pagrindą, jose gana retoriškai, iškilmingai kalbama apie autoriaus gyvenamo laikotarpio problemas: kilnaus tikslo ir jo siekimo priemones, pareigos ir asmenybės laisvės santykį, idealus, kuriais turi ar gali remtis žmogus.

Just. Marcinkevičius išvertė Adomo Mickevičiaus, Aleksandro Puškino, Sergejaus Jesenino kūrinių, epus „Kalevo sūnus“ (1963 m.), „Kalevala“ (1972 m.). Just. Marcinkevičiaus kūryba išleista anglų, armėnų, baltarusių, bulgarų, čekų, gruzinų, estų, italų, latvių, mongolų, norvegų, osetinų, prancūzų, rusų, ukrainiečių, uzbekų, vengrų, vokiečių kalbomis.

Apie Just. Marcinkevičių sukurti dokumentiniai filmai: „Dienoraštis be datų“ (1980 m., rež. L. Lazėnas), „Lopšinė motinai“ (1983 m., rež. S. Beržinis“) ir „Prie rugių ir prie ugnies“ (2010 m., rež. A. Marcinkevičiūtė).

Apdovanojimai:

2009 m. Literatūrinė Vaižganto premija.

2009 m. Vilniaus mero premija.

2005 m. Baltijos Asamblėjos premija.

2005 m. Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos apdovanojimas.

2003 m. Vytauto Didžiojo ordino Didysis Kryžius.

2001 m. Nacionalinė kultūros ir meno premija.

2000 m. Literatūrinė „Varpų“ premija.

1997 m. Gedimino 1 laipsnio ordinas.

1993 m. Gedimino 3 laipsnio ordinas.

1969 m. Lietuvos respublikos valstybinė premija už dramą-poemą „Mindaugas“.

1965 m. „Poezijos pavasario“ laureatas.

1957 m. Lietuvos respublikos valstybinė premija už poemą „Dvidešimtas pavasaris“.

Parengta pagal  „Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. 14. - Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008"

Į pradžią