„Aš puikiausiai žinau, kur mano vieta: pirmoje antrosios klasės eilėje“, – taip savo kūrybą įvertino Williamas Somersetas Maughamas. Amžininkų liudijimu, jis aiškiai suvokė didžiausią savo kaip rašytojo dovaną – gebėjimą pasakoti istorijas, ir nuolankiai susitaikė su tokia padėtimi, tvirtai nusprendęs kiek įmanydamas ja pasinaudoti. Tai jam pavyko. Dabar jau sunku įsivaizduoti neapsakomą Maughamo populiarumą – beveik visą ilgą savo gyvenimą (mirė sulaukęs devyniasdešimt vienerių) jis buvo tarp garsiausių pasaulio rašytojų, jo knygos išverstos į beveik visas žinomas kalbas, o „Aistrų našta“ tapo vienu labiausiai skaitomų XX a. romanų. Kūryba Maughamui atnešė neregėtą šlovę ir didžiulius turtus.

Rašytojo ir jo knygų populiarumą lydėjo beveik visiškas literatūros kritikų abejingumas. Maughamo vardas neminimas – arba minimas tik probėgšmais – daugelyje tuo metu išleistų literatūros antologijų arba literatūros istorijų. Esama labai įžvalgių ir palankių jo kūrybos recenzijų, tačiau apskritai Maughamas nelaikytas savu literatūros Olimpe. Tiesa, pripažinimas atėjo vėliau: jo kūryba, ypač romanas „Aistrų našta“ (į lietuvių kalbą išverstas 1969 m., vertė Ona Katinskaitė-Doveikienė) bei apsakymai (labiausiai garsusis „Lietus“), autoriaus tėvynėje Didžiojoje Britanijoje pripažinti privalomais skaitiniais. Pastaraisiais metais vėl išaugo susidomėjimas rašytojo darbais: naujai perleisti ne tik klasika tapę jo romanai bei niekada iš knygynų lentynų nedingę apsakymai, bet ir mažiau populiarūs kūriniai – kelionių po Kiniją, Malajų salas, Singapūrą ar Indiją įspūdžiai, dienoraščiai. Visai neseniai pasirodė solidi Maughamo biografija (The Secret Lives of Somerset Maugham, 2009), kurią parašiusi Selina Hastings, kitaip negu kelių ankstesnių biografijų autoriai, pagaliau galėjo naudotis privačiais Maughamo laiškais ir dokumentais.

Lietuviškame „Aistrų naštos“ leidime įdėtoje trumpoje Maughamo biografinėje apybraižoje jo kūryba apibendrinama taip: „Savo pažiūromis į gyvenimą V. Moemas yra hedonistas, komforto ir prabangos garbintojas, pesimistiškai, su cinizmo doze, vertinąs savo aprašomų mažų dramų ir tragedijų faktus.“ Be abejo, 1969 m. Lietuvoje kitaip apie Maughamą rašyti ir nebuvo galima, tačiau, deja, ir vėliau mažai rašyta kitaip. Kaltinimas cinizmu Maughamą persekiojo nuo pat literatūrinės karjeros pradžios. Ne vienas kritikas taip įvardijo ypatingą autoriaus poziciją, išreiškiamą jo apsakymuose, romanuose, ryškėjančią dramose: jo nestebina jokie žmogaus prigimties posūkiai, jis mažai rašo apie pasiaukojančius didvyrius, užtat kaip reta įžvalgiai fiksuoja mažmožiais pasireiškiančias kasdienes tragedijas ir kruopščiai slepiamas klastas ar nusikaltimus bei žūtbūtines paprastų žmonių pastangas gyventi kiek galima geriau, kartais – tiesiog išgyventi. Šis baigiamasis straipsnis – kuklus mėginimas šiek tiek papildyti paveikslą rašytojo, kurio kūrinius (romanus „Aistrų našta“, „Pyragai ir alus“, „Mėnulis ir skatikas“, „Teatras“) daug kas yra skaitęs lietuviškai.

Anglų rašytojas Williamas Somersetas Maughamas gimė 1874 m. Paryžiuje. Jo tėvas Robertas Maughamas ten turėjo juridinę kontorą ir buvo oficialus britų ambasados juristas. Motina, trylika metų už vyrą jaunesnė Edith, buvo graži, išsilavinusi ir žavi; abu mėgo aukštuomenės gyvenimą, gražiai sutarė, buvo guvaus proto ir lakios vaizduotės, laukiami svečiai Paryžiaus salonuose. Neilgai trukus po vestuvių Edith pagimdė vieną po kito tris sūnus – Charlesą, Fredericą ir Henry. Po šešerių metų tuberkulioze serganti Edith, kuriai gydytojai liepė turėti kuo daugiau vaikų, susilaukė ketvirtojo – Williamo Somerseto. Amžiaus skirtumas tarp brolių buvo didelis, tad Williamas augo tarsi vienturtis, labai prisirišęs prie motinos: vaikystę visad vadino laimingiausiais savo gyvenimo metais. Deja, jam sulaukus aštuonerių, motina mirė. Nepraėjus nė pusantrų metų, mirė ir tėvas: tada paaiškėjo, kad sūnums neliko beveik jokio turto.

Trys vyresnieji broliai, kaip dera jų kilmės vaikams, jau buvo išsiųsti mokytis į uždaras Anglijos mokyklas, tad tėvų mirtis juos paveikė ne taip smarkiai, užtat Williamo pasaulis griuvo. Jį globoti ėmėsi Anglijoje gyvenantis tėvo brolis, mažo miestelio vikaras Henry Maughamas su žmona Sophie. Globėjas buvo ne per didžiausio proto, tingus, egoistiškas ir despotiškas, o teta Sophie namuose neturėjo balso. Williamas ištisas dienas leisdavo vienų vienas, slankiodamas po kambarius arba supdamasis ant kiemo vartelių – tokį jį prisimena kaimynystėje gyvenusi mergaitė. Maža to, kad vaikas buvo vienišas – atsidūręs Anglijoje, jis pradėjo smarkiai mikčioti: šis kalbos sutrikimas jam visad trukdys.

Tuo metu Maughamas įniko skaityti: „Tada jis dar nenutuokė, kad susirado saugiausią prieglobstį nuo visų gyvenimo vargų: jis nežinojo nė to, kad susikuria nerealų pasaulį, šalia kurio realusis kasdieninis teatneš jam kartaus nusivylimo“ („Aistrų našta“, p. 40). Skaitymas jam visą gyvenimą buvo aistra ar ir dar daugiau – net keliaudamas po tolimiausius kraštus visada veždavosi specialiai padirbintą krepšį, pilną prikrautą knygų, kad gink Dieve nepritrūktų skaityti. Vėliau globėjas Williamą atidavė į Kenterberio karališkąją mokyklą, kurioje nesportiškam, mikčiojančiam, uždaram, nelabai taisyklingai angliškai kalbančiam berniukui (jo pirmoji kalba buvo prancūzų) buvo ir sunku, ir negera.

Visa tai Maughamas aprašė garsiausiame savo romane „Aistrų našta“ (Of Human Bondage), kurio pavadinimą paėmė iš Spinozos filosofinio veikalo. Pagrindinis romano veikėjas Filipas Keris yra pats Maughamas, rasime čia ir dėdę globėją, ir tetą, ir visą miestelį, pakeista tik pagrindinio herojaus fizinė negalia. Filipas Keris ne mikčioja, bet šlubuoja. Maughamas jautė privaląs įveikti nelaimingos vaikystės bei jaunystės prisiminimus, aprašydamas juos romane, kurį pagrįstai galime vadinti autobiografija.

Išskyrus keletą smulkmenų. Viena ryškiausių romano siužetinių linijų – negailestingai tiksliai aprašyta liguista, mazochistiška Filipo Kerio aistra šiurkščiai, siauraprotei padavėjai Mildredai, skatinanti jaunuolį ne tik elgtis priešingai sveikam protui, bet ir savotiškai mėgautis savo smukimu, bevališkumu, nusižeminimu. Tikrovėje Maughamui romantiškus jausmus kėlė ne padavėja, bet savo lyties asmenys. Maughamas, ypač gyvendamas Anglijoje, kruopščiai slėpė savo homoseksualius polinkius, kaip ir daugelis jo kartos žmonių – pernelyg gyvi buvo atsiminimai apie Oscaro Wilde‘o nešlovę ir jį sužlugdžiusį teismo procesą, be to, Britanijos baudžiamajame kodekse tebegaliojo straipsnis, draudžiantis homoseksualius santykius.

Tiesa, bent kartą gyvenime Maughamas buvo pamilęs moterį, žavią aktorę Sue Jones, su kuria ilgai palaikė santykius ir kuriai piršosi, bet ji tuo metu spėjo ištekėti už kito. Vis dėlto neįmanoma abejoti šiltais rašytojo jausmais, perskaičius romaną „Pyragai ir alus“, kuriame Sue vaizduojama kaip juslinga, žavi, geraširdė, nuoširdžiai hedonistiška ir palaidoka Rouzė. Veikiausiai „Aistrų naštos“ herojaus Filipo Kerio meilė paprastai, ramiai Sali irgi atspindi šį autoriaus susižavėjimą.

Baigęs Kenterberio mokyklą, Maughamas nutarė nestoti į Kembridžo universitetą (vėliau dėl šio sprendimo gailėjosi, ypač lygindamas save su universitetus baigusiais broliais), norėdamas kuo greičiau tapti savarankiškas. Nusprendęs, kad geriausiai tam tiks gydytojo profesija, įstojo mokytis į Šv. Tomo ligoninę Lambete, Londono skurdžių rajone, ir visa galva pasinėrė į lūšnynų gyvenimo tikrovę. Ligoniai vertino jaunąjį gydytoją ne tik už ištvermę bei kruopštumą, bet ir už supratingumą. Maughamas netruko suvokti, kad net paskutiniams vargetoms bei girtuokliams, kurie buvo pagrindiniai jo pacientai, labiau reikia ne sentimentų ir paguodos, o pagarbos ir dalykiškos pagalbos.

Įžvalgaus stebėtojo vaidmuo Maughamui puikiausiai tiko, juo labiau kad jis jau seniai buvo apsisprendęs tapti rašytoju. Dirbdamas gydytoju vakarais parašė savo pirmą romaną „Liza iš Lambeto“, išleistą 1897 m. Romane panaudota medžiaga, surinkta dirbant lūšnynuose – Liza, viena iš trylikos vaikų, gyvenanti viename kambaryje su girtuokle motina, ilgisi permainų ar nuotykių, prieš ištekėdama ir pasmerkdama save gerai žinomai ateičiai: nuolatiniam darbui, vaikų gimdymui bei girto vyro smūgiams. Ją suvilioja į gretimą gatvę atsikraustęs vedęs vyras; pastojusi Liza pasmerkiama, patiria persileidimą ir miršta, ne per rūpestingiausiai slaugoma girtos motinos. Romano veikėjai – visuomenės padugnės, jų istorijos šiurkščios, bet autorius nesistengia nei jų idealizuoti, nei teisti.

Romanas turėjo didelį pasisekimą, buvo gausiai recenzuojamas, ir tai paskatino Maughamą nuspręsti toliau pelnytis duoną tik literatūriniu darbu. Rašymas jam buvo išsigelbėjimas. Jau senatvėje prisipažino jausdavęsis tikrai laimingas tik rašydamas, o įpusėjus romaną veikėjai jam atrodydavę gyvesni, tikresni ir įdomesni už realius žmones. Rašydamas Maughamas siekė trijų dalykų – aiškumo, tikslumo ir skambumo.

Po kelerių gana liesų metų Maughamas atrado savo pašaukimą – rašyti pjeses. Pasakotojo talentas, atkaklus domėjimasis žmonėmis, įžvalgumas, darbštumas ir drąsa padėjo jam kurti patrauklias, tvirtai sukalto siužeto dramas bei komedijas, kurios niekad nebūdavo vien paviršutiniškai juokingos. Jos priminė ne mažiau šlovingas dygiąsias Oscaro Wilde‘o socialines komedijas ir, panašiai kaip Wilde‘ui, atnešė šlovę ir pinigus – vienu metu Londono Vest Endo teatruose buvo rodomos iškart keturios Maughamo pjesės. Būtent tada jis ir tapo tuo, kuo išliks iki mirties – labai garsiu, labai turtingu rašytoju, aktyviai dalyvaujančiu aukštuomenės gyvenime, įdomiu, kandžiai sąmojingu, uždaru, tačiau svetingu ir nevengiančiu padėti. Maughamas labai stengėsi išlaikyti nepriekaištingą oficialią reputaciją, stropiai slėpdamas gausius homoseksualius meilės ryšius. Tuo metu jis susipažino su Geraldu Haxtonu, svarbiausiu savo gyvenimo žmogumi, kurį įdarbino sekretoriumi ir su kuriuo drauge keliavo.

Kelionės buvo Maughamo aistra, ir ne šiaip kelionės, o tolimos ekspedicijos į egzotiškus ir dažnai pavojingus kraštus: britų kolonijas Birmą, Malajus, Singapūrą, Indiją, Honkongą, Kiniją, tuometinį Siamą, Ispaniją ir kitur. Haxtonas buvo nepamainomas draugas ne tik dėl to, kad tvarkė visus reikalus, bet ir dėl savo atviro, linksmo, avantiūristiško būdo. Kelionėse jis nuolat užmegzdavo pažintis su įvairiais žmonėmis, supažindindavo su jais ir Maughamą, kuris dėl mikčiojimo vengdavo pats pradėti pokalbį. Bičiulio dėka Maughamas išgirdo daugybę istorijų, kurias vėliau panaudojo kaip medžiagą, ypač rašydamas apsakymus.

Maughamas visad sakė, kad jis, kaip rašytojas, neturi vaizduotės, ir aiškiai skyrė vaizduotę nuo pramano: „Nors puikiausiai gebu išgalvoti, (...) mano vaizduotė labai silpna. Imdavau gyvus žmones ir įkeldavau juos į jų charakterių siūlomas tragiškas arba komiškas situacijas. Galima pasakyti, kad jie patys kurdavo savo istorijas. Man nepasiekiami didingi, platūs vaizduotės polėkiai, ant išskėstų sparnų nunešantys rašytoją į dangaus sferas. Mano fantaziją, kuri niekad nebuvo per stipri, visad varžė realybės jausmas.“ Todėl kone visi jo kūriniai yra paremti tikrais nutikimais, o herojai turi prototipus. Šis faktas pelnė jam ne vieną prakeiksmą žmonių, nusprendusių, kad jie knygose pavaizduoti daug blogesni, negu yra iš tikrųjų; juo galima iš dalies paaiškinti Maughamą lydėjusį antipatijos šleifą.

Vienas įdomesnių Maughamo biografijos epizodų – darbas Britanijos slaptųjų tarnybų agentu per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinį karą. 1917 m. jis pasiųstas į Rusiją su užduotimi palaikyti Aleksandro Kerenskio vadovaujamą Laikinąją vyriausybę, padėti jai neįsivelti į karą ir kiek įmanoma pažaboti bolševikus. Kerenskis Maughamui padarė prastą visiškai sutrikusio žmogaus įspūdį, veikiausiai toks jis pasirodė ir oficialiam Britanijos ambasadoriui, nes tam tikrą laiką būtent Maughamas buvo vienintelis, per kurį Kerenskis – taigi ir Rusija – palaikė ryšį su Britanija. Per Antrąjį pasaulinį karą Maughamas turėjo rašyti apie Prancūzijos ryžtą kovoti su vokiečiais, kad pakeltų britų kovinę dvasią; Maughamas labai stengėsi atlikti užduotį, nors privačiai baisėjosi ir prancūzų pasirengimu kolaboruoti, ir netvarka, vyraujančia karo pramonės įmonėse. Slaptųjų tarnybų agento patirtis aprašyta vadinamuosiuose Ašendeno apsakymuose, taip pavadintuose pagal pagrindinio herojaus slaptojo agento, Maughamo alter ego pavardę (tikras jo slapyvardis buvo Somerville‘is, sudarytas iš abiejų vardų).

1915 m. Maughamas vedė amerikietę interjero dizainerę Syrie Wellcome, su kuria susilaukė dukters Lizos. Santuoka buvo nevykusi, bendras gyvenimas nenusisekė, ir po kelerių metų Maughamas persikėlė gyventi į Prancūzijos Rivjerą, kur įsigijo Villa Mauresque. Syrie liko Londone, dar po kiek laiko jiedu išsiskyrė. Rivjeroje Maughamas gyveno su Geraldu Haxtonu, vėliau jį pakeitė Alanas Searle‘is, ėjęs sekretoriaus, o rašytojui nusenus – slaugo pareigas. Vila buvo įrengta prabangiai, išpuošta vertinga paveikslų kolekcija, kurią Maughamas labai brangino. Vienas iš egzempliorių buvo Gauguino ištapytos durys, Maughamo įsigytos Taityje iš vietos gydytojo, kuriam dailininkas jas ištapė atsidėkodamas už slaugą. Taityje Maughamas rinko medžiagą romanui „Mėnulis ir skatikas“, kurio pagrindinis herojus atkartoja Gauguino gyvenimo apybraižą.

Gyvenimas Villa Mauresque buvo prašmatnus, gerai sutvarkytas ir malonus, beveik visad viešėdavo svečių, tačiau jais dažniau rūpindavosi sekretorius, nes Maughamas liko ištikimas įpročiui kas dieną nuo ryto iki popietės drausmingai dirbti studijoje. Viloje rašytojas ir mirė 1965 m.

Romanas „Skustuvo ašmenys“ (The Razor‘s Edge), parašytas 1944 m., iškart tapo didžiausiu Maughamo bestseleriu. Tuo metu rašytojas buvo šlovės viršūnėje, todėl nenuostabu, kad žinia apie naują jo romaną sukėlė didelį susidomėjimą: vien Amerikoje iki 1950 m. jo parduota trys milijonai egzempliorių. Romanas du kartus ekranizuotas – 1946 m. (pagrindinius vaidmenis atliko Tyrone‘a Poweris ir Gene Tierney, autorių Maughamą vaidino Herbertas Marshallas) ir 1984 m. (filmą prodiusavo ir pagrindinį vaidmenį vaidino Billas Murray‘us).

„Skustuvo ašmenys“, be abejo, yra vienas įdomiausių Maughamo romanų. Jame rašytojas nagrinėja tris nuo seno jam labiausiai rūpimus motyvus: tai seksualinė aistra, visuomenės papročiai ir gerumo prigimtis, šiuo atveju vaizduojama kaip perskyra tarp dvasinio ir materialaus pasaulio. „Skustuvo ašmenys“ – būdingas Maughamo romanas: jo pagrindinė idėja anaiptol ne paprasta, veikėjai ryškūs, tikroviški ir nevienareikšmiai, įdomaus siužeto varomoji jėga – ne autoriaus fantazija, o pačių personažų charakteriai, aplinka vaizduojama meistriškai ir tiksliai, net įkvėptai.

Pagrindinis herojus – paprastas jaunas amerikietis Laris Darelas: grįžęs iš Pirmojo pasaulinio karo, kuriame savo akimis matė draugo mirtį, jis kankinamai ieško atsakymo į klausimą, kokia gyvenimo prasmė. Laikinai palikęs sužadėtinę Izabelę, išvyksta į Paryžių, daug skaito, keliauja, šnekučiuojasi, mokosi. Galiausiai atsiduria Indijoje ir randa atsakymą vedantoje, kuri iš esmės pakeičia jo gyvenimą. Izabelė, atsisakiusi lydėti klajūną Larį, išteka už jaunystės draugo Grėjaus, susilaukia dviejų dukrelių ir gyvena linksmą aukštuomenės gyvenimą. Jos ramybę sutrikdo 1929 m. Niujorko biržos krachas, po kurio Grėjus bankrutuoja ir jaunieji atsikrausto gyventi į Paryžių pas Izabelės dėdę Eliotą Templtoną, aukštuomenės puošeivą ir snobą, kitados prekiavusį meno kūriniais. Čia jie sutinka neseniai iš Indijos grįžusį Larį ir buvusią draugę Sofi, patyrusią didžiulę tragediją. Toliau įvykiai vystosi nenumaldomai, tačiau ir netikėtai.

Sklandų, meistriškai supintą pasakojimą pertraukia romano šešta dalis. „Manau, reikėtų įspėti skaitytojus, kad praleidę šį skyrių jie ir toliau laisvai galėtų sekti mano pasakojimo giją, nes jame iš esmės aprašytas vienas mano pokalbis su Lariu. Tiesa, dar turėčiau pridurti, kad jei ne tas pokalbis, tikriausiai išvis nebūčiau ėmęsis rašyti šios knygos“, – šeštos dalies pradžioje pareiškia autorius. Tame pokalbyje Laris išdėsto vedų filosofiją ir prisipažįsta atsakymą į jį graužusį klausimą radęs mokyme apie sielų persikūnijimą.

Maughamas susidūrė su šiuo mokymu 1938 m. būdamas Indijoje ir viešėdamas ašramoje pas svamį Ramaną Maharšį. Ten gyveno buvęs britų armijos majoras Chadwickas, tapęs Sadhu Arunachala, su kuriuo Maughamas valandų valandas diskutuodavo apie Absoliutą. Vieną popietę Maughamas staiga nualpo, Chadwickas įnešė jį į kambarį, paguldė ant lovos, o šri Maharšis atėjo jo aplankyti. Pusę valandos jie sėdėjo vienas priešais kitą, netardami nė žodžio; galiausiai Maughamas neramiai dirstelėjo į Chadwicką ir paklausė: „Ar reikia ką nors sakyti?“ – „Ne, – atsakė jam šri Maharšis, – tyla – geriausia. Tyla – tai irgi pokalbis.“ Ši viešnagė padarė Maughamui didžiulį įspūdį, ir „Skustuvo ašmenis“ galima laikyti jos rezultatu.

Tai ne pirmas Maughamo romanas, kuriame rašytojas imasi kelti gyvenimo prasmės klausimą, bet pirmas, kuriame šis klausimas iškeliamas kaip pagrindinis. Dar „Aistrų naštoje“ Filipas Keris pabūgo ir sykiu pasijuto išsilaisvinęs, kai išgirdo draugo tvirtinimą, jog gyvenimas esąs nelyginant arabiškas kilimas – jo ornamentas neturįs prasmės, svarbus pats raštas. Maughamas nuo vaikystės atidžiai studijavo didžiųjų filosofų veikalus, nuo Platono iki Bertrand‘o Russello, nuo krikščionių mistikų iki upanišadų. Atsakinėdamas į klausimus apie „Skustuvo ašmenis“ Maughamas pareiškė Lario Darelo paveikslą nešiojęsis mintyse bene dvidešimt metų – tiesą sakant, jau aprašęs panašų herojų ir panašią situaciją 1921 m. apsakyme „Edvardo Barnardo nuopuolis“: Edvardas Barnardas, darbštus amerikietis, išvyksta į tolimą Pietų jūrų salą uždirbti pinigų, kad galėtų vesti mylimą merginą, tačiau saloje pakeičia nuomonę ir nutaria nebegrįžti į verslo įtrauktą Čikagą, bet pasilikti ir gyventi paprastą, malonų gyvenimą, kupiną akimirkos žavesio.

Vis dėlto pagrindinis „Skustuvo ašmenų“ veikėjas Laris Darelas yra bene silpniausia romano grandis: jis aprašytas gana paviršutiniškai, jo dėstomi filosofiniai samprotavimai dirbtiniai ir dvelkia moralizavimu, tai veikiau simbolis, o ne gyvas žmogus. Galima drąsiai tvirtinti, kad tiksliausiai Maughamas pavaizdavo ne patį herojų, o poveikį, kuris jis padarė visiems kitiems veikėjams. Rašytojas puikiausiai juos pažįsta ir tiksliai aprašo: protingus, ambicingus amerikiečių nuvorišus, kuriems anaiptol nesvetima kultūra, tvirtai stovinčius ant žemės ir nepamirštančius pasirūpinti patogumais. Iš jų žaviausias Izabelės dėdė, snobų snobas Eliotas Templtonas – kupinas tuštybės, gyvenimiškos ištvermės, juokingas ir geraširdis, jis kelia skaitytojo simpatiją ir neretai atrodo įdomesnis už Larį. Juste justi, kad pačiam autoriui nejauku ilgai klaidžioti abstrakčioje vedantos mokymo erdvėje; būdamas talentingas pasakotojas, jis prakilnią mąslaus pokalbio atmosferą nuolatos atmiešia savo kandžiomis pastabomis ir gyvomis bundančio Paryžiaus gyvenimo scenomis, o Lario samprotavimus perteikia godžios įspūdžių ir gyvenimo džiaugsmo Izabelės žodžiais. Larį galima laikyti savotišku katalizatoriumi: susidūrę su jo geraširdišku atsainumu kiti veikėjai išgyvena tai, ko neįstengtų išgyventi emocingesnėse situacijose. Lario aseksualumas išryškina ir Izabelės juslingumą (scena automobilyje), ir įžūlų Sofi tragizmą, ir Siuzanos Ruvjė stojišką praktiškumą.

Kaskart pasirodžius naujam Maughamo romanui kildavo spėliojimai, kas yra jo herojų prototipai. Daugiausia klausimų iki šio tebekelia Lario Darelo kilmė. Labiausiai tikėtina, kad jo prototipas – rašytojas Christopheris Isherwoodas (autorius romano „Atsisveikinimas su Berlynu“, pagal kurį pastatytas garsusis filmas „Kabaretas“ su Liza Minelli): iš tiesų Maughamas neblogai pažinojo Isherwoodą, šis labai domėjosi hinduizmu, padėjo Maughamui išversti romano epigrafą iš „Katha upanišados“, davusį romanui pavadinimą. Elioto Templtono paveikslu galbūt įamžintas sueuropėjęs amerikietis, aukštuomenės liūtas Chipsas Channonas (anot jo, per vieną vakarienę jam tai patvirtino pats Maughamas, tiesa, vėliau erzinamai pridūrė, jog jį pavaizdavęs ir kaip Larį Darelą: galima įsivaizduoti Channono sutrikimą). Derėtų pridurti, kad nemažai Elioto gyvenimo Rivjeroje detalių galėjo būti paimtos tiesiai iš paties Maughamo kasdienybės. Grėjus Metjurinas – tai Maughamo leidėjas Amerikoje, leidybos legenda Nelsonas Doubleday‘us.

Visus romane aprašytus įvykius pasakoja pats autorius su jam būdinga intonacija: mažumą ciniška ir kandžia, tačiau atlaidžia kaip šilto ir šalto mačiusio žmogaus. Romano pasakojimas nėra paprastas, linijinis; maža to, autorius kartais nesusilaiko neišsidavęs, kad visą istoriją jau žino, ir kur ne kur įterpia toliaregiškų pastabų ar apibendrinimų. Kai kurias istorijos dalis autoriui pasakoja herojai: šiuos intarpus jis perteikia herojaus balsu, vis dėlto savotiškai visą laiką išlikdamas „fone“. Romano pradžioje Maughamas prisipažįsta net nemėginęs atkurti amerikietiškos savo herojų kalbėsenos; užtat vietomis, ypač aprašydamas XX a. trečiojo dešimtmečio Paryžių, jis veikiau linksta į prancūzišką pasakojimo manierą, nevengdamas tam laikui būdingo žargono.

Maughamo kūrybą labai sunku palyginti su kitais anglų autoriais, artimiausias jam rašytojas – prancūzas Guy de Maupassant‘as, kurio stiliumi Maughamas sąmoningai sekė ir galiausiai tapo savotišku prancūziškos pasakojimo manieros ambasadoriumi anglų literatūroje. Neatsitiktinai visos svarbiausios šio romano, kurio veikėjai – amerikiečiai, scenos vyksta Paryžiuje: čia Laris išsiskiria su Izabele, čia gyvena ir klesti Eliotas Templtonas, čia po dešimties metų susitinka visi pagrindiniai romano herojai, čia Laris išsako autoriui savo dvasios ieškojimus. Trumpai, tačiau ryškiai nutapytose scenelėse Paryžius (toks, kokį autorius mato ir kokį atsimena iš savo jaunystės) iškyla kaip dar vienas savarankiškas romano veikėjas.

Šiandien tekste savotiškai nuskamba tokie žodžiai kaip „negras“, tačiau reikia prisiminti, kad knyga rašyta 1944 m. ir jai negalima taikyti dabarties politinio korektiškumo reikalavimų. Verčiant stengtasi išsaugoti nostalgišką atmosferą, kuriamą paties autoriaus, pasakojančio apie penkiolikos metų senumo įvykius, ir dar labiau sustiprintą penkių dešimtmečių, prabėgusių iki knygos vertimo į lietuvių kalbą.

Šeštąjį ir septintąjį XX a. dešimtmetį Indiją užplūdo jauni amerikiečiai ir europiečiai, suskatę ieškoti gyvenimo prasmės ir susižavėję hinduizmo filosofija. Taip atsirado bitnikų ir hipių judėjimai, propaguojantys bendruomeniškumą ir visuotinę meilę, gimė ir išsivystė ryški literatūra bei kultūra, protestuojanti prieš dirbtinius suvaržymus. Įdomu ir verta prisiminti, kad gerokai iki jų apie tai aiškiai ir laisvai rašė orus, solidus ir griežtas rašytojas, gimęs ir augęs dar karalienės Viktorijos valdymo laikais.