– Kokių tik nesąmonių tu prišneki vaikui, – nusišypsojo ji. – Prikemši jam galvą visokių pasakų – kaip kad savo pypkę prikemši tabako.
– O ko daugiau galima prikimšti į pypkę ir vaikui į galvą? – paklausė ponas O’Tulis.

                                                                                                            Iš Eleanoros Farjeon pasakos „Konemaros asilas“

Nežinau, kokios Jūsų, skaitytojai, pypkės, ar turite jas. O Jūsų galvos? Kad kadaise į jas kimšo pasakas, neabejoju. Kitaip argi skaitytumėte kultūros savaitraštį. Juo labiau – šią apžvalgą.

Aš, pasakomis perkamšyta ir kitus dar dosniai apkamšiusi, šiandieną galiu tik vaitoti: kodėl, kodėl, kodėl!

Kodėl vaikystėje negalėjau skaityti Eleanoros Farjeon pasakų?

Kodėl taip ilgai niekam nerūpėjo jų išversti į lietuvių kalbą?

Ir kodėl, velniai rautų, aš pati, šiek tiek kalbų pramokusi, nė nemaniau domėtis, kas ta Farjeon, nors vardą ir pavardę žinojau. 1956 m. įteiktas pirmasis H. Ch. Anderseno medalis paragino suaugusius žmones atidžiau pažvelgti į vaikų ir jaunimo literatūros pasaulį. Beje, medaliai tąsyk buvo du – ne tik literatūra, labiau gal nuoširdžia veikla garsėjusiai Jellai Lepman ir Eleanorai Farjeon.

Eleanoros Farjeon „Septintoji princesė“ (iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas, iliustracijos Sigutės Ach, leidykla „Nieko rimto“) – tai pasakos, apie kurias rašyti – kaip ir jas skaityti – malonumas.

Pirmoji knygos pasaka – būtent „Septintoji princesė“ – iš pradžių mane baugino. Vėl karalių vedybos? Vėl pasiutęs noras tekinti dukras pagal dinastijos kraupias taisykles, kažkodėl kartais vadinamas tradicijomis? Vėl vaikų kvailinimas – neva laimingos tik princesės? Bet ne... Veiksmas lūžta, ryžtingai sukasi netikėta, netradicine kryptimi. Karalienė, kilusi iš čigonų, ilgus plaukus (tai – būtina sėkmingos santuokos sąlyga) puoselėjo ne visoms dukroms. Kuklus maištas, bet... maištas. Septintoji, trumpaplaukė, randa savo laimę, dėkudie, nė kiek ne karališką.

Skaičiuotės, antikos lobiai, žaislų laikinumas ir amžinybė, gėlių, o ir kitos augalijos slaptinga kalba – ar tai viskas, kas gaivia versme persmelkia romantiškas pasakas? Oi ne. Atidesnis skaitytojas įžvelgs ir Dickenso, ir Wilde’o britiškas tradicijas, ir dar daugybę tradicijų, bet... Eleanora Farjeon sugeba likti itin savita, originali. Pasakose nestinga gyvenimo rūstybės, bet rašytojos ranka švelni tartum akvarelės teptukas. Sakytum, ne rašo, o lieja. Lieja taip, kad pasakos mus nuplukdo.

Eleanora Farjeon (1881–1965) – aktoriaus vaikaitė, romanisto dukra, kompozitoriaus ir dviejų rašytojų vienintelė sesuo. Ji – poetė, žurnalistė, scenaristė. Niekada netekėjo, bet mokėjo ištikimai mylėti ir draugauti. „Knygų kambarėlis“ – taip vadinasi jos pasakų rinktinė, pelniusi Anderseno medalį.

Man gaila, kad tas kambarėlis lietuviškai pasirodė perskeltas į dvi dalis ir kitais pavadinimais: be „Septintosios princesės“ lietuvių kalba turime ir „Mažąją siuvėją“, o galėjo likti kaip originale... Rašytoja, niekada nelankiusi jokios mokyklos, lavinta namuose, tikrai atėjo iš knygų pasaulio.

Ar tik?

Ir iš teatro. Jau cituota pasaka „Konemaros asilas“ būtent juo ir kvepia. Juk „Karūnos“ teatre svarbus ne tik spektaklis „Aladino lempa“, ne tik aktoriai, bet ir uniformuotas (aukso antpečiai, aukso krūtinė!) vyriškis, salėje padedantis rasti savo vietas.

Į teatro užkulisius meistriškai įvilioja paauglius skaitytojus Kristina Gudonytė ir jos romanas ,,Blogos mergaitės dienoraštis“ (UAB Žurnalų leidybos grupė, leidykla „Laisvos valandos“, iliustravo Indrė Leler). Liūdna ir keista, kad šauniais atradimais jau ėmusios garsėti Lietuvos leidyklos šią knygą pražiopsojo – neapsakomai ilgai marinavo rankraštį, belaukdamos Kultūros ministerijos paramos. Net grybai permarinuoti liūdi...

Ką ten liūdesys... Pikta, kad tokio pobūdžio verstinės knygos byrėjo beveik konvejeriu, jokios paramos nelaukdamos, nustumdamos į šalį savą literatūrą. Dabar belieka tik atsidusti: Kristinos Gudonytės knyga galėjo būti išleista anksčiau ir kiek dailiau.

Vienaip ar kitaip, paaugliai ją skaitys. „Norėčiau keliauti ar būti bet kuo, tik ne savimi“, – atsidūsta dienoraštyje penkiolikmetė Kotryna. Cinikai apie ją sakytų: tipiškas išsiskyrusių, savimi užsiėmusių tėvų produktas, bet ne... Vadinti produktais žmones? Vis dėlto tik produktu dera vadinti Kotrynos tėvą – despotišką, išlepintą savosios mamytės.

Kotryna – itin savarankiškas žmogus. Išradingas. Ji pasimėgaudama skaito Hemingway’ų ir Dostojevskį. Ji sugeba savarankiškai gyventi kelias savaites, ji žavisi kaimynu smuikininku ir jo muzika, ir... ji gudriai rezga intrigas. Jei tik...

Kotrynos išradingumas, vaikiškumo ir brandos samplaika, per kraštus trykštanti energija prišaukia bėdą – ji įsipai­nioja į rimtą nusikaltimą, beje, gudriai suplanuotą. Vienišė nusikalsta vieniša –­ savarankiškai. Vieniša ir atgailauja. Būtent ta atgaila leidžia man, apžvalgininkei, neprieštarauti, kad knyga vadinama romanu.

O teatras? Senutėlė aktorė Kazimiera ir jos ištikimoji kaimynė, rekvizitininkė Ona net neįtaria, kad gelbsti vienišą, meluose susipainiojusį vaiką. Scenos triukai, pjesių skaitymas, neįpareigojantys pokalbiai tartum atstato į savo vietas ir gyvenimiškus vaidmenis: Kotryna vėl užsigeidžia būti savo mamos dukra – gera dukra.

Antano Pivoro mistinių ir fantastinių paslapčių apysaką „Vėjūnė“ (iliustravo Sigita Populaigienė, leidykla „Asveja“) prisiminiau ne tik todėl, kad nuo seno juntu simpatiją atokiau nuo ankštų didmiesčių gyvenantiems autoriams. Ją tinka minėti kartu su K. Gudonyte. Būtent Kristina 2004 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukūrė muzikinį smagų vaidinimą „Vėjūnė – velnio nuotaka“ pagal Antano Pivoro pasakas. Buvau. Mačiau. Džiaugiausi kaip vaikas. Tas spektaklis iš tiesų skirtas vaikams – neperkrautas perdėtu intelektualumu ar painiomis užuominomis, kurias suvokia (jei suvokia...) vien suaugusieji. Pažįstate vaikų, niekada nebuvusių teatre? Nežinote, nuo ko pradėti? Eikite pas Vėjūnę.

O knyga? Ak, kaip mielai braukčiau tą paantraštę – mistinių ir fantastinių paslapčių apysaka. Pasakos savaime yra ir mistika, ir fantastika – kam vilioti ezoteriškai nusiteikusį skaitytoją? Iliustracijas aptarti palieku žinovams – aš nerandu žodžių.

Alantos krašto dainius, pasakorius ir metraštininkas – taip Aukštaitijos interneto svetainės pristato Antaną Pivorą. Juntama, kad tas dainius yra pedagogas –­ jam rūpi pažintinė misija. Žemynos ir Gabijos svarba, velnio ir vėlės artumas, laumių mįslės, raganų pirtys, Helovino keistumas – tai ne tik autoriaus išmonė, bet ir begalinis noras tai, ką skaitęs, persakyti kitiems.

Apžvalgos pabaigai pasilikau savo mylimą austrų rašytoją Christine Nostlinger ir neseniai lietuvių kalba pasirodžiusią jos knygą „Ateina šuo!“ (iliustravo Jutta Bauer, iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė, leidykla „Nieko rimto“).

„Šalin agurkų karalių“, „Pirmadienį viskas kitaip“, „Gretutė Zakmajer“, „Džasperas, svečias iš Anglijos“, – ar jau skaitėte? Jei ne, tai sakau drąsiai – jūsų knygų kambarėlis šiek tiek tuštokas.

Nuostabu, kaip Christine Nostlinger moka būti nepanaši pati į save – nuo skaudaus, veriančio realizmo knygoje „Džasperas...“ iki neįtikėtino, bet įtikinamo fantazavimo pasakoje – apysakoje „Ateina šuo!“ Rašytojos valia visi mes apgyvendinami viename ir tame pačiame pasaulyje – katės, šunys, žmonės, asilai, kiaulės. Sakote, taip ir yra? Nejaugi? Tai pažvelkite, kaip atrodo pakelės užeiga.

Viduje buvo didelė svetainė su stalais ir baro prekystaliu. Prie vieno stalo sėdėjo dvi vištos ir gaidys, prie kito – jaunas šuo, dar prie vieno – katė. Už baro rymojo žmogus, pli­kas ir su vešliais ūsais. Ji nusilenkė ir tarė:

– Labą dienelę, šunie!

Tas šuo, pardavęs viską, keliauja per platųjį pasaulį, dešinėje rankoje nešinas raudonu lagaminu, o kairėje – mėlynu kelionkrepšiu. Jis taip ilgai gyveno, o taip mažai patyrė. Vaikai suaugo, žmona pasimirė – kodėl nekeliauti? Pirmasis asmuo, kurį šuo skuba gelbėti – paršas, svajojantis apie teatrą. Bet aktoriumi tampa šuo… Jis tampa ir kaimo mokyklos mokytoju, ir kačiukų aukle, ir nevykusio politiko lokio (o buvo mokyklos direktorius!) gelbėtoju, ir…

Tik kad šuns geriems darbams nuolat trukdo žmonės, sprendžiant iš veido, pusiau asilai. Arba pusiau žmonės.

Kaip pažiūrėsi, – sako mums Christine Nostlinger.