Kartais nutinka taip, jog susidūrus su idėja nebe taip svarbu tampa forma, per kurią toji idėja skleidžiasi. Tai virsta savotiška hipnoze, naikinančia kritišką literatūros vertinimą, kuris, būna, pasižymi polinkiu įtariai žiūrėti į kūrinių sintaksinę ir semantinę plotmes bei jų raišką, tarpusavio dermę ir kt. Ši hipnozė įvyko ir skaitant Andriaus Jakučiūno knygą „Lalagė“.
Visgi tenka pripažinti, jog iš pat pradžių susierzinau: atsivertus pirmąjį teksto puslapį pamačiau, jog numeracijos skaičius toli gražu skiriasi nuo to, kuris įprastas kūrinių pradžioms, nes čia pirmasis – „121“. Pamaniau, jog spausdinimo klaida ir pradėjau vartyti knygą: puslapiai po nurodytojo didėja nuosekliai, tačiau ties leidinio viduriu susiduriama su knygos turiniu, o po jo skaičiai rodo įprastąją pradžią. Lyg siūloma rinktis – knygą skaityti vienu iš dviejų būdų: nuo ten, kur prasideda leidinys, arba nuo ten, kur skaičiai atitinka knygos pradžią. Pasirinktas buvo pirmasis variantas. Štai čia pamatai dar vieną keistumą – vietomis išbraukytus sakinius. Šitokie žaidimai išsyk kelia įtarimą, jog tai eilinis šiuolaikinių autorių būdas pasirodyti originaliam bei paslėpti savus kūrybinius trūkumus. Laimė, šie žaidimai nepatvirtina įtarimų, o tampa, rodos, neišvengiamybe.
Netrukus suvokiama, jog esi įmestas į autoriaus kūrybinį procesą, o dar tiksliau – į kūrybines kančias. Erzulį dėl įtariamai nevykusių formos žaidimų staigiai keičia kitas susierzinimas, tačiau šis esti vertingas, kylantis dėl teksto įtaigos, leidžiančios tąsias rašymo kančias išgyventi kartu su autoriumi (ši sąvoka apibūdina veikiau ne A. Jakučiūną, o tą, kuris rašo knygą, apie kurios kūrimą ir yra šis tekstas). Šitaip skaitytojo įmetimas į leidinio vidurį yra išteisinamas – atsiduriama tame puslapyje, kurį tarsi tuo momentu išgyvena ir lyrinis subjektas – autorius. Tai taip pat parodo, jog kuriamos knygos turinys čia nėra svarbus.
Išties lyrinio subjekto kuriamos knygos turinys nėra literatūriškai vertingas, tačiau tai nesukuria įspūdžio, jog autorius nėra gabus. Jo istorija yra apie vyro ir žmonos bei tarnės ir tarno santykius, tarpusavio neištikimybes, neva intrigą kuriančias paslaptis bei kitus nestebinančius dalykėlius. Visgi skaitytojas susiduria su dažnai siužetą keičiančiais minčių srautais, kurie parodo rašytojo jautrumą tekstui, žodžio pajautimą, jis vis pergalvoja įvykius, juos koreguoja, apmąsto, dvejoja (dėl to pateisinimą randa ir leidinyje keliose vietose išbraukyti sakiniai). Galima pamanyti, jog autorius, jau šįsyk A. Jakučiūnas, patingėjo sukurti tekste kuriamos knygos siužetą, tačiau norisi ir rašytoją, ir patį save pateisinti: kitokio siužeto pasirinkimas, rodos, idėjiškai nieko nekeistų, nes rodoma kūrybinė kančia tampa lyg autorius jungiančia gija, kuri nepriklauso nuo kūrinio turinio. Žvelgiant iš skaitytojo pozicijos kyla mintis, jog sudėtingas siužetas knygą paverstu perkrautu tekstu, kuriame maišytųsi fabulos, idėjos ir prasmės knygos, kurią skaito skaitytojas ir knygos, kurią rašo lyrinis subjektas.
Atmetus reikmę gilintis į knygoje kuriamą tekstą vėl gi verta grįžti prie pačios leidinio idėjos. Kaip jau minėta – netrunka pajusti kūrybinę kančią, kurią junta ir lyrinis subjektas. Skaitytojas susiduria su išties labai ilgais sakiniais, neatradusiais tinkamos savo formos, išgrynintos raiškos. Tai naikina iliuzijas, jog kūrimas tėra malonumas, išsisakymo būdas. Darbu tapęs procesas vargina, užsupa žodžių gausa, reikalauja intensyvaus jautrumo žodžiui, gebėjimo sakinį paversti švariu, neperkrautu, skambiu vienetu, besijungiančiu su kitais vienetais. Šioje knygoje ilgi sakiniai primena sąmonės srautą, kurį reikia suvaldyti, įdėti į gražias, lanksčias ir lengvas formas, tačiau pamažu ima ryškėti kūrėjo tragedijos. Reikmė atrasti tinkamą formą ima pažeisti natūralią autoriaus sąmonės tėkmę, pasilieka vis daugiau nepasakytų dalykų.
Rašytojui tenka daug dalykų nutylėti, tačiau juos išgelbėti įmanoma įdėjus į kalbinius kodus, metaforas ir pan. Vis dėlto ir čia kūrėjo tragedija meta savo šešėlį: skaitytojai kodus gali atrakinti kitaip nei autorius juos užkodavo. Dėl to, jog skaitytojas susiduria su atviru kūrimo procesu, regime tai, ko tekste rašytojas dar neįslaptino – atvirai apmąstoma semantika: „(...) į jo akis ir siužetą buvo atėjusi švystelėdama – tiesa, savo sugulovo akyse, nei veidrody, tačiau pats švystelėtojas jau buvo persismelkęs žodžio „išeiti“ reikšme, todėl nebuvo labai svarbu, iš kur ir kodėl jis atsklidęs.“ Tai svarstymas, kuris, kaip galima suprasti, galutiniame rašomos knygos variante taps įprastu pasakojimu, kurį skaitytojas skaitys negalvodamas apie prasmes arba suteikdamas jam tąsyk kylančias.
Panašus negalėjimas išsikalbėti skleidžiasi ir kuriant veikėjus. Rodos, jog autoriaus noras išsišnekėti padeda rasti galimybę tai daryti per teksto žmones, per kuriuos atsiskleistų ir paties rašančiojo asmenybė. Visgi kūrėjas turi kurti personažus su savais charakteriais ir tarsi ne jie įkūnija autorių, o autorius turi jais įsikūnyti, perprasti ir tapti jais, kad veikėjai egzistuotų kuo realesni. Knygoje „Lalagė“ dažnai regima, jog veikėjai ima į save žiūrėti iš šalies, kaip teksto vienetus, apmąsto savo charakterius, veiksmus, net svarsto, kaip būtų, jei vieni veikėjai šiame kūrinyje, kuriame ir jie veikia, turėtų kitokių savybių.
Vienas iš pagrindinių veikėjų ima apie save svarstyti trečiu asmeniu: „(...) jo neviltis ir neapykanta siužete bus panaudota simboliškai sutvirtinti jųdviejų su sodininku nešvankų ryšį, jam neįstengus vaisingumo metaforos paversti tiršta sėkla.“ Tad veikėjai ima šnekėti tarsi autorius, o ne autorius per juos. Šitaip sietųsi net knygos viršelis su A. Jakučiono fotografija, kurioje, rodos, neįtilpo jo galva, tuo patvirtinant, jog autorius pranyksta savame tekste, negali jame sutilpti, tiek, kiek jam norėtųsi. Tai virsta savarankiškais veikėjais, įgijusiais kūrėjo galias bei ilgais sakiniais, kurie primena mąstymo procesą ir reikalaujantys siaurinimo, aiškumo, per kuriuos autorius vėlgi netelpa ir netenka dalies savęs.
Nuo leidinio pradžios pradėjęs ir perskaitęs knygą skaitytojas neatsiduria jos pabaigoje – pagal puslapius pabaiga buvusi kūrinio viduryje. Taip lyg prašoma sugrįžti į pradžią ir skaityti dar kartą, kad nuosekliau susidėtų siužetas bei prasmės. Tai pasirodo tarsi tylus, skaudus autoriaus prašymas skaityti knygą iš naujo ir taip atrasti reikšmių, kurios neatsiskleidė skaitant pirmąsyk, ar detalių, kurios buvo perskaitytos paskubomis, nors autoriui tosios detalės rodėsi svarbios. Taigi, skaitant beveik nuolatos kyla minčių apie kūrėjo tragedijas, kurios vis šmėžuoja rašymo procese ir kuriomis negali pasidalinti, o kaip tik turi jas maskuoti po gražiomis formomis, veikėjais, nutylėjimais.
Knygų lentyna. |
