Su pavadinimu sutampantis pirmasis Rimvydo Stankevičiaus rinkinio „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ recenzijos sakinys. Be abejonės, gera knyga, dar vienas sėkmingas žingsnis poetinio konceptualumo linkme – po „Laužiu antspaudą“, po to, kai sąmonėje iš tiesų įveikta tam tikra riba, sulaužyti draudimai, jei ir tariami. Ir poezijos tikrumai tariami, tiek tikrumo, kiek jo ištariama.
O ištariama Rimvydo Stankevičiaus tikrai nemažai – ištrykšta eilutė (frazė, metafora), ir tikrovė pasikeičia. Paminėsiu vieną kitą tokio skvarbaus keitimosi (gilėjimo, aštrėjimo) atvejį: „bitės išeis, kryžmai užkalusios avilius...“ („Pasižadėjimas rašyti šviesiau“); „Laikrodis, iškvėpuojantis orą palatoj...“ („Mokymasis skaičiuoti. Vienas“); „...ir kažkas visada žvakes užpučia. / Net po stiklais. Net neuždegtas“ („Mokymasis skaičiuoti. Trys“); „Vien atšiaurios juodažiedės žolės...“ („Mokymasis skaičiuoti. Trisdešimt du“). Labiau nei pavadinimas verčia suklusti paantraštė: poetinės apeigos. Lyg koks pasisukimas prieš srovę kaskart labiau desakralizuojamame pasaulyje.
Konceptuali knygos sandara: dviem pirmaisiais tekstais įeinama į tai, kas dar tik bus kalbama, toliau trinarės plėtotės, susidedančios iš mokymosi skaičiuoti (pradedant vienu ir baigiant nuliu arba begalybe), statulų ir kalbelių. Pabaigiama išėjimo tekstais, galbūt perėjimo, apsikeitimo; vienodai dalyvaujant išėjusiam ir ateisiančiam („Agonija Getsemanės sode“). Judesio ir statikos (kitimo ir tvermės, tėkmės ir pastovumo) dermės, vieno glūdėjimo kitame galimybės, pereinančios, pasikeičiančios, apskritai priklauso žmogaus pasaulio pamatams. R. Stankevičius jaučia, kaip tie pamatai juda, išjuda, kaip skaudžiai išsiardo žmogiškosios substancijos ir koks skausmingas yra iširusio-išardyto, išsiardžiusio sutekėjimas į naujas formas. Statulų tvirtumo iliuzija, netgi mitinio Atlanto laikomo skliauto. Nepatvarios žmogiškosios substancijos formos matomiausiai, pastebimiausiai išsirikiuoja kalbos horizonte: poezijoje, filosofijoje. Įgauna tvarumo, kurį sąmonė suvokia iš begalinio kitimo, mainymosi, kartojimosi. Geras šiandien parašytas eilėraštis yra prasidėjęs prieš šimtą ar ir daugiau metų, kieno nors pradėtas rašyti.
R. Stankevičius kuria judrias kalbelės-statulos ir statulos-kalbelės formas. Rodo pastangų jas atskirti (kalbelės juda laiko, muzikos, raiškaus intonavimo linkui, statulos remiasi erdve, sustingimu erdvėj, vaizdu, vaizduote), bet įdomiausi poetiniai tekstai rodo judesio ir dinamikos momentinę sutartį, to, kas gali būti apibūdinta kaip tu, ir to, kas yra (gali būti) aš, dermę. Tokios dermės įdomesnis atvejis – „Statulos. Atlantas“. Dermės, kuri eilėraštyje pasirodo ir kaip apsikeitimo galimybė. „Kada nors ir tave išdraskys ledonešis – “ pirmoji eilutė, kreipinys į Atlantą (galima paabejoti žodžiu išdraskys, taikomu Vilniaus Trakų gatvės statulai, kaip ir dėl linksnio – juoko purslais ar juoko purslų prisodrintas; kalbai dėmesio niekad negana). Bet ėjimas tikslingas: matoma, vaizduotėje dekonstruojama pagal lūžių (patirtis nėra tik asmeninė) kreives, užmezgamas kontaktas – mūsų:
Kaip tau paaiškint, kad mūsų
Skliautas – netikras, bičiuli?
Kad virš jo yra dar vienas – nežmoniškai
Aukštas, mėlynas, zvimbiantis,
Juoko purslais prisodrintas...
Jo nė nereikia laikyti – mačiau
Laisvąsias dangaus statulas –
Laisvosios dangaus statulos – gražiai žaidžia vaizduotė, bet neužsimiršdama: ir laisvosios krenta žemyn... Pabaigos dvieilis: pakartojama pirmoji eilutė (neužbaigta frazė, tiek neužbaigtumo, kad jo tuštumoj galėjo tilpti visas tekstas) – jau užbaigta: „Kada nors ir tave išdraskys ledonešis, / Kada nors pamokinsiu tave sudužti“).
Knygoje išlaikoma mokymosi skaičiuoti būsena ar pastanga: bendriausia pasme – pasaulio, jo struktūrų, daiktų ir objektų jutimo modusas; skaičiuoju, vadinasi, jaučiu, jaučiu, kad tai, ką jaučiu, yra man svarbu; mano skaičiavime slypi ne tik skaičiai (duotybės), bet ir kelias nuo skaičiaus iki skaičiaus kuria nors tvarka: didėjančia, mažėjančia, sumaišyta. Tiesiog ta, kurią vieną akimirką pasirenka sąmonė (nežinome – atsitiktinai ar dėsningai), kartais prisijungia prie savo ankstesnio pasirinkimo, pratęsinėja, komplikuoja. Nulis, begalybė – begalinės skaičiavimo komplikacijos: peržengti nulį, įžengti į begalybę. Arba atvirkščiai.
Ir išspręsti komplikuotus dalykus (kartais ir atsisakant spręsti, netgi suprasti, kliaujantis tuo, kas savaime duota ir duota aiškiai), pereinant prie kalbelės, kažin ko bereikšmio, galimo pašiepti ar slepiančio reikšmę; kadaise tokį kelią gražiai atvėrė (ir pats iš jo pasitraukdamas) Marcelijus Martinaitis (prisieitų jį minėti tarp reikšmingųjų ir R. Stankevičiaus vardų), parašęs „Kukučio niekų dainelę“: „Niekas nieko / niekam nieką / nė su niekuo – / niekada“. Ryšys tik kaip galimybė eiti toliau ir kitaip, bet pradėti iš nieko ir nieko daugiau nenorėti. Tik sukalbėti savo kalbelę, padedančią ir irkluojant prieš srovę – sakinys kaip mostas irklu, ritmas kaip tempas – savitai temperuoto aštuoneilio:
Viens, ir rausta šermukšnio ragana.
Viens, ir žydi karoliai kekėmis.
Viens, ir jungiasi liepsnos į sakinius.
Viens, ir sniegą aplinkui išdegina.
Viens brūzgynuos gyvenimo padriko.
Viens laiškuos, išsiųstuos per dūmtraukį.
Viens aš viską, kas nubraukta, pabraukiu.
Viens – ir viską, kas pabraukta – nubraukiu.
„Šermukšnio ragana“ – netikėta, graži metafora, prisitraukiama ir burtažodžių konteksto. Gal ir kaip patį tolimiausią tašką prisimename Maironio „Vakarą...“, laivą be irklo, plaukimą pasroviui, lėtą, mąslų ritmą. R. Stankevičius iriasi prieš srovę. Bet jau yra plaukęs ir pasroviui, plukdomas lietuvių poezijos, gerai jaučiamos, atsimenamos, nors ir labiau sutelktos į dabartį. Bet svarbius vardus geriau laikyti saugioje atmintyje, be reikalo neminėti.
Kalbelės ritmu, įsukančiu gilyn, įvedančiu ten, kur sąmonės nebūta, siejasi su burtais, burtžodžiais, burtateksčiais, užkalbėjimais. Nėra burtų be kalbų, be kalbelių, be slaptateksčių. Poetinė kalba neabejotinai yra gėrusi ir iš slaptųjų kalbos magijos šaltinių. XX a. antrosios pusės poezijoj to poetinio raganavimo pėdsakų yra palikusi Liūnė Sutema, ištarusi raganauju...
Naująja knyga R. Stankevičius formuoja poetinės kūrybos, kaip žodžio magijos, alchemijos jutimą, pavadinimui „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ dar duodamas lyg kokį paaiškinimą: poetinės apeigos. Gali būti, kad apeigiškumu kai kas pernelyg viešinama, autoritetų (gyvų ir statulų) apvaikščiojimų (ypač dedikacijų forma) tikrai yra per daug. Poezija giliausia prasme ir taip yra apeigiška (ir jos pačios būčiai apeigos reikalingos – sutikimai, skaitymai, kalbėjimai, pasisakymai), tik svarbioji apeigų dalis lieka slapta, neiškyla į paviršių. Tos apeiginės gelmės R. Stankevičiaus eilėraščiui pakanka, reikia ja pasikliauti, tad sąmoningiau suskliausti kai kurias išorines, kartais be reikalo siužetinamas linijas. Kad ir Aidui Marčėnui dedikuotame „Mokymasis skaičiuoti. Gal dvylika“. Dvylikos apaštalų tema arba pernelyg matoma, arba neužtektinai paslėpta. Eilėraštis turi slėpti matoma, leisti persišviesti nematomam. Šitų burtų yra stipriausiose R. Stankevičiaus eilėraščių vietose; sakau vietose, taip, šio poeto tekstai susitelkia (jei susitelkia) į branduolius (į frazes su vos juntamu metaforos šešėliu), iš jų spinduliuoja. Kaip įėjimo į „burtus“ eilėraštyje „Apsiprausimas dūmais“: kūrybiškai išlankstęs sintaksę, išardęs įprastesnius frazės ir eilutės santykius, paneigęs galimybę „išsikviesti velnią“ (neigimas galėtų būti silpnesnis, žaidybiškesnis), pasiekia paskutinį posmą („Savo akimis netikiu savo / Lūpomis nevalingais savo / Spiritizmais netikiu nė vienu savo / Žodžiu – – –“) ir vykusiai intonaciškai atskiria pabaigą – išimtį: „Išskyrus tuos kurie švyti“. Žodžio alchemija slypi žodžiuose, kurie švyti. Iš poezijos, iš tolimiausios praeities ir artimiausios dabarties poetai žino esant šią retą galimybę. Jei žinai esant, gali tikėtis pasiekti. Arba tiesiog netyčia susitikti. Manytina, kad tai ir būtų patys paprasčiausi burtažodžiai – žodžiai, kurie švyti. R. Stankevičiaus poezija, kartais imanti labai subtilius sielos virpesius, ir tai patvirtintų.
Bet kur nors dar yra šios paprastos, skaidrios tiesos, šių paprastų burtažodžių užkaboriai; gal į juos nurodo ir knygos viršelio burtų „kauliukas“ (gal ir iš vaikiško domino – su šešiais šešetais, didžiausiu galimu taškų skaičiumi, gerai ir blogai – pagal žaidimo sąlygas), knygos estetikos požiūriu pernelyg tiesmukai įspraustas į seną kolenkorą). Vėlgi – pernelyg; kai prasmę stengiamasi išryškinti, ji silpsta ir nyksta, prasmė dažniausiai slapstosi. Raktas į nujaučiamus „burtų“ užkaborius – tokio pat kaip ir knyga pavadinimo eilėraštis, ne ciklas, bet devynių padalų (lyg mitinis medis su maginių skaičių šakomis), įdėtas rinkinio viduryje, beveik simetriškai. Kalbama apie senelį, turėjusį paslaptingą galią gydyti arklius, suėdusius pelių lizdą, lyg apsėstus svetimos gyvasties; slaptos „gydymo“ apeigos, kurias žadėjo perduoti vaikaičiui, bet: „Numirė nepamokęs. Persigalvojo. / Sakė: „Vėliau pats suprasi“ (p. ?). Gana subtili prasmės linija iš gydymo „burtų“ pratęsiama į žodžius:
Tolesnei teksto eigai reikėtų didesnio taupumo, neplėsti, neaiškinti, nueiti kelią frazių briaunomis. Nepasiduoti pagundai sakyti, kas daugmaž žinoma, nepatarinėti („Nesugebame valdyti savo / Demonų, tad išmokime su jais bent jau / Kalbėtis“). Gal ir bendriau – saugoti tuos vos juntamus brėžius, kuriais kalba, pajutusi veikiančią programą, pati save apsibrėžia. Eiti paskui, neužbėgti kalbai už akių. Žiūrėti, ar neįmanoma trumpiau, ar negalima kurios šakos nukirsti. Eilėraštis kaip obelis, genimas, tokios priežiūros Rimvydo eilėraščiui kartais pritrūksta. Bet prieini dvyliktąjį, ir abejonės mąžta – tikslu, galai suimti, burtai grįžta į poeziją:
O tokia kaimo pamišėlė (ji žino, kas
buvo mano senelis) mane nuolat
Sustabdo, neduoda per turgų, bažnyčios šventorių,
Kapines pereiti – šnypščia it nelaboji į mane
Pirštu rodydama: „Šitasturijuodąjąknygąšitasturi...“
Dar neturiu. Dar nebaigiau rašyti.
Dalis, o ir atskiras, savarankiškas tekstas. Toks ir turi būti eilėraštis, jei net žvelgsime plačiau. Poezijos dalis, lietuvių poezijos, kultūros, kurios šaknyse glūdi patys paprasčiausi burtažodžiai, susiję su kaimu, kaimo šventaisiais (pamišėlėmis, kvaileliais, Kukučiais, „daktarais“, kupreliais, ubagais, su erdvėmis, kurias reikia pereiti, norint kur nors patekti (turgus, bažnyčios šventorius, kapinės). Juodosios knygos, kurias irgi tikima esant, tos pačios kultūros dalis, kitaip atspindinti, kitaip sąmonės atspindėta. Ir šviesiosios, ir tamsiosios burtažodžių knygos parašomos, pradedamos, baigiamos, dažniausiai – ne.
Ką leidžia suvokti „Patys paprasčiausi burtažodžiai“? Kad jau turime dar vieną tikrai talentingą poetą. Tikriausiai R. Stankevičius tai žino, jau yra jam ir pasakyta (ir pats Aidas Marčėnas lydinčiame žodyje begali pritaikyti tik gotikinę architektūrą, ankstyvojo baroko poetiką, tikėjimo stebuklus). Kai žinai, kad gali, jau turi būti atsargus, santūrus, be kaprizų, rašyti ne tik šviesiau (kaip pasižadama), bet ir taupiau, be reikalo nešvaistyti sąmonės resursų.
Bet lyg ir nėra ką daugiau pasakyti už senelio mintį iš „Pačių paprasčiausių burtažodžių“:
„Vėliau pats suprasi“. |
