Gintarė Adomaitytė

Apie Audros Baranauskaitės pirmąją knygą „Labai buitiška pasaka“

 

Audrą Baranauskaitę retsykias reikia stumtelti. Tą dabar ir darau.

Viešai ir garsiai pareiškiu: paklausyk, Audra, žydiškos išminties.

Seniai neseniai, prieš dvi dešimtis ir dar truputį metų, bičiulis Griša mane mokė: kuklumas puošia, bet puoštis reikia kukliai.

Puikus kalambūras!

Audrai Baranauskaitei, nuolat besirūpinančiai kitų žmonių knygomis, atėjo laikas pasirūpinti savomis.

Žvelkime į jos pasaką – į Audros Baranauskaitės pirmąją – kol kas – knygą.

„Ką mato žąsys kiekvieną pavasarį parskrisdamos iš pietų? Jos mato ant kalvos stovintį namą, panašų į didelę sausainių dėžę. Aišku, ta dėžutė ne tokia, lyg būtų ką tik iš parduotuvės, greičiau jau šiek tiek nudrengta, be to, žąsys skrisdamos kartais ją apdergia, na, bet nieko čia ypatingo“, – taip pradeda savo „Labai buitišką pasaką“ Audra Baranauskaitė.

Mažutėlė segta brošiūra – vis dėlto! – yra verta vadintis knyga.

Kokie personažai – daugiabučio namo kaimynai Petras Sausainis ir Vincas Rūšelis.

Kokia intriga – tų dviejų tipažų keblūs santykiai.

Ir paukščiai, paukščiai... Pažintinę, mūsų visų buičiai skirtą knygą, jie kelia, skraidina.

O apie ką knyga, ta pasaka?

Tik pamanyk – apie šiukšlių rūšiavimą.

2010 metų Vilniaus knygų mugėje „Labai buitišką pasaką” skaitytojai uoliai pirko.

Kodėl?

Kad tema aktuali?

Kad informacija gausi ir tiksli?

Kad stilius šmaikštus, žaismingas?

Kad autorė žavi?

Kad ji talentinga?

Kad talentinga.

Kur tai matyta, kur tai girdėta: mūsų akyse banaliausia tema – sąvartynas – tampa dviejų vienišių – jų gyvenimo būdo – drama.

Džiugu paskelbti, kad Audra Baranauskaitė spaudai yra parengusi ir kitą knygą – amžininkų prisiminimus apie kompozitorių Benjaminą Gorbulskį.

Bet man iš jos to maža, maža… Skaudžiai maža.

Ir ne tik man.

Kas skaito „Šiaurės Atėnus” tikrai prisimena keistas, iš žanro rėmų besibraunančias, atlapaširdes, bet paslaptį saugančias Audros Baranauskaitės esiukes.

Audra turi savo stilių. Savo pasakojimo būdą. Savo požiūrį. Savo nuostabų pakantumą.

Kiek nelaimėlių ji yra drąsinusi.

Kiek užmirštų priminusi.

Kiek nepastebimų pastebėjusi. Ir rašydama, ir anaiptol nerašydama – tiesiog gyvendama prasmingas savo dienas.

Trijų suaugusių sūnų mama iš paslaptingų – vien jos giminei žinomų šaltinių – spėjo gurkštelti amžinos jaunystės lašą.

Ji moka stebėtis.

Ir stebinti.

„Šiaurės Atėnai”, „Literatūra ir menas” jau publikuoja Audros Baranauskaitės poeziją. Išsikirpau tas eiles ir įdėjau į jos pirmąją knygą – į tą „Labai buitišką pasaką”.

O juk pasakų ji yra parašiusi ir daugiau – anaiptol nebuitiškų.

Ar tik?

Jei ir aš esu šiokia tokia  pasakų rašytoja, tai privalau džiaugsmingai prisipažinti: mane skaitė ir laimino, gal net įkvėpė – prikalbėjo, visko pripasakojo – ne tik mano mama Živilė.

Neapsakomai mane drąsino rašyti – tiesiog rašyti, ne kokias ten knygas leisti – mano draugė Audra Baranauskaitė.

Audrą pažįstu lygiai trisdešimt metų.

O, kiek vėjų ir kokių vėjų, ji yra sukėlusi.

Kiek dar sukels.