Iš pradžių šiek tiek statistikos. Publicistikos konkurse dalyvavo 5 autoriai su 8 kūriniais. Apsakymo konkurse – 26 autoriai su 35 kūriniais. Atsiųsta kur kas daugiau, bet spausdinti ir vertinti geriausieji. Komisijoje buvo Kornelijus Platelis, Alvydas Šlepikas, Antanas Šimkus, Gytis Norvilas, Neringa Mikalauskienė. Ir šiek tiek – „Literatūros ir meno“ skaitytojai, atsiuntę komentarus. Kodėl „šiek tiek“? Todėl, kad komisija nesiėmė detektyvų darbo ir nepuolė nustatinėti komentuotojų giminystės ar bičiulystės su autoriumi ryšių ar aiškintis, kurie mus internetu pasiekę komentarai rašyti to paties asmens. Tiesiog atkreipė dėmesį į skaitytojų siūlomus kūrinius, atidžiau juos perskaitė ir pasakė savo nuomonę pagal profesionaliam tekstui keliamus reikalavimus. Publicistika, visų pirma, turi būti aktuali šiandien, intriguojanti, bet ir autoriaus raštingumą, pasakojimo sklandumą, stiliaus lengvumą reikia įvertinti. Apsakyme taip pat turi derėti tiek įdomi, netikėta mintis, intriga, tiek mokėjimas idėją perteikti savitu braižu, vaizdinga kalba, laikantis trumpojo žanro kanonui keliamų reikalavimų – glaustumo ir minties sutelktumo, nepamirštant, kad kūrinio publikavimas laikraštyje taip pat turi savą specifiką: kad ir kaip autoriai erzėtų ir muistytųsi, įsprausti į šešis ar aštuonis A4 formato lapus, ar kankintųsi, priversti skaičiuoti „kompiuterio ženklus su tarpeliais“, skaitytojai „paklodžių“ neįveikia. Nebent patys ryžtingiausieji.

Publicistikos nugalėtojus rinkti nebuvo sunku: penki autoriai – ne tiek daug, galima į kiekvieną jų įsigilinti. S. Stacevičiaus „Algimanto alkos“ – trumpa studija apie grafiką, medžio raižytoją Algimantą Švažą; menininko portretas, pamatytas labai asmeniškai, jautriai, nors, anot kai kurių skaitytojų, – to asmeninio išgyvenimo ten ir trūksta, tekstas dirbtinai tautosakinis. Gal šiek tiek primintų P. Cvirkos „Medinius stebuklus“, tačiau kodėl gi ne? Tegu būna ta tradicijos tąsa, svarbu – įdomių temų „(ne)badas“. O štai publicistinė esė „(Ne)badas“ sužavėjo gebėjimu jungti dabarties aktualijas su karo ir pokario išgyvenimais, dzūkiško nuoširdumo ir meninės įtaigos derme. Šypsojomės iš bandymų slėpti „kindzius“ aukštoj liepoj... Nuo aštraus kitos autorės – L. Petrauskienės žvilgsnio neprasprūdo literatūros garsenybė J. Irvingas, viešėjęs Lietuvoje knygų mugės metu. Keltas klausimas – kas svarbiau: bendravimas su autoriumi ar sustingęs autografas knygoje? Gyvai prieš akis iškilo S. Birgelio Punskas... Lengva nuplėšti iškabą su lietuvišku pavadinimu („Lietuvių rūpesčiai Punsko valsčiuje“), – tai ne akmenyje šventais sužeidimais įrėžtas runas sunaikinti („Šventi sužeidimai“). Įdomūs buvo J. Mikelinsko pasvarstymai apie lietuvių „demokratiją“ W. Churchillio minčių šešėlyje, o J. Mačiukevičiaus veikėjo rašytojo bandymas rašyti detektyvą apie Spaskichanovo intrigas maža naujo pasakė. Tik žaismingai į tekstą suguldyta...

Konkursui pateiktus prozos kūrinius išsamiau aptarti sudėtinga. Ir kiekis nemažas, ir temos įvairios. Pagal temas šiuos apsakymus sąlyginai galima „skelti“ į du stambius blokus – „tradicinius“ ir „novatoriškuosius“. Tradiciniuose vis dar vaizduojamas kaimo gyvenimas, jo keistuoliai ir kvaileliai ar šiaip mieli žmogeliai (Z. Griciaus „Gizelio obelis“, A. Kuklio „Bronelis“, S. Abromavičiaus „Avinėlis“), mėgstamos veikėjų tarpusavio santykių peripetijos – tarkime, V. Asto „Mėlynakis lietaus debesėlis“ ar R. Kaušo „Kartu su gėlėm“. Pastarasis sulaukė nemažai palankių skaitytojų vertinimų, tačiau šie, matyt, rašė paveikti trumpų, ironiškai žaismingų R. Kaušo minties blykstelėjimų iš serijos „Apie Dievą“ mūsų savaitraščio „De profundis“ rubrikoje, o apsakymas komisijai pasirodė kiek ištęstas ir neišlaikantis įtampos. Veikėjų tarpusavio santykius gvildenti ypač linkusios autorės moterys, kartkartėmis pateikiančios neblogos medžiagos psichoanalitiniams tyrinėjimams (N. Bončkutės, N. Drungilaitės apsakymai). I. J. Janonės „Virsmą“ tikriausiai komentavo į literatūros fenomenologijos problematiką įsigilinę skaitytojai, sugebėję iš gan padriko teksto, kurį įpusėjęs galiausiai pamiršti pradžią, „išspausti“ ištisą spalvų ir kvapų jūrą, įžvelgti ten „plevenančius šviesos atšvaitus ant praeities sienų“. Pasiilgusiesiems paprastumo ir aiškumo, apčiuopiamo gyvenimo ir „meilės mažutėliams“ labiausiai tiktų S. Abromavičiaus „Avinėlis“, iš tolo susišaukiantis su Žemaitės „Sutkų“ tradicija, bet – jau šiomis dienomis. Nostalgija dvelkiantis nekomplikuotas epinis pasakojimas apie neišskiriamą porą, aplinkinių meiliai vadinamą „avinėliais“, hermetiško jų pasaulio išbandymas, nepajudinama moters ištikimybė savam žmogui, tam tikra pasakos „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“ variacija – visa tai supinta į darnų meninį teksto audinį ir tampa sklandžia istorija. Išsiskyrė S. Eitmanavičiaus poetinės novelės „Sugebėjo“, „Stebuklai“, „Prasilenkdavo“, „Šyptelėjo“ – užfiksuotas ir „čia ir dabar“ momento įspūdis, ir atogrąža į menamą praeities laiką. Apimtis – būtent tokia, kokios reikia virsmui. Ne pernelyg išsiplečiant.

Iš „novatoriškųjų“ įsidėmėtini, provokuojantys buvo H. Kunčiaus, T. Šinkariuko apsakymai. H. Kunčius tobulai įvaldęs rašymo techniką, jo „Rašytojo M. G. laiškai pareigūnui Svajūnui“ tiksliai imituoja epistolinį stilių, mezgama intriga, tačiau gyvybės, įtaigumo šiam kūriniui pritrūko. T. Šinkariuko apsakymų („Spiritizmo seansas“, „Terror sun“) ašis – įdomus įvykis, intriga su gera doze ironijos, bet trūksta savito stiliaus, neieškoma įdomesnio žodžio, sakinys silpnas kalbine prasme. Atrodo, papasakoja istoriją, ir – viskas. Beje, su žodžio gyvybingumo problema susiduria fantastinių kūrinių autoriai (J. Sereikaitė „Amžinas eksperimentas“). Iš pradžių dar bandoma rašyti vaizdingai, paskui lieka tik įvykis. J. Tumasonytės apsakymai („Įrodymų“, „Alus“) sužavėjo siurrealistinėmis pabaigomis, jos idėjos įdomios, netikėtos, bet prie teksto dar reikėtų padirbėti.

Nerijaus Meškausko diptikas „Tavo yra labirintai. Fontanų architektai“ – gan retas lietuvių literatūroje atvejis, kai trumpojo žanro kūrinyje ieškoma santykio su dvarų kultūra, tuo pačiu bandant įsirašyti į filosofijos istoriją. Vienas vaizdas plastiškai keičia kitą, nejučia pereinama prie simbolinių įvaizdžių, metaforų. Daugiaasmenis kalbėjimo būdas, tai tiesiogiai „aš–tu“ kreipiantis į menamą pašnekovą, tai pereinant į trečiąjį asmenį, kaitaliojant pasakojimo rakursus ir pasakotojo situaciją, naikina ir tapatybės, ir laiko ribas: „Muzika atsimuša į akmeninį Fauną fontano vidury. Jis ką tik pagavo žuvį, taip pat akmeninę. Iš pravertų jos nasrų plūsta vandens srovė, saulėlydžio gaisų paversta krauju, po kuriuo kaip tik dabar tu kiši rankas, semi rieškutėmis pačią žvarbą ir tiesi jaunajam architektui, vis dar nesuvokiančiam, kad raudono mūro siena − ne vienintelė forma pasaulyje, kad kur kas patikimiau nei sienos nuo kito žmogaus mus skiria moralės imperatyvas. Kraujas srūva pro tavo pirštus, ir aš atitokstu pamanęs, kad susižeidei remdamasis į aštrią fontano briauną. Toks fontanas buvo mano sumanymas, jis gimė brėžinyje, kuriame vaizdavau galinį dvaro kiemą, kiek atokiau nuo pagrindinio pastato, mąstydamas apie slaptus mylinčiųjų susitikimus. Čia neturėjo būti aštrių kampų, tik nugludintas, švelnus paliesti marmuras. Tačiau tavo delnai kraujuoja.“ Vis dėlto apsakyme justi ir šiokio tokio manieringumo, esama dirbtinio istorijos konstravimo.

Vido Morkūno „Savaitgalis“ sužavėjo sodria, rupia kalba, kaimo prozai būdingų lietuviškų intonacijų ir iš Lotynų Amerikos mus pasiekusio magiškojo realizmo derme. Gyvieji ir mirusysis čia – vienoje erdvėje, „nabašnykas“ dalyvauja savo laidotuvėse, stebindamas ne kitus veikėjus, o nepratusį prie tokių autoriaus vaizduotės viražų skaitytoją: „Iškilmių kaltininkas, paskubomis nusiprausęs, apsikarpęs iš krūtinės kyšančius siūlgalius, šukomis grybšteli per plinkantį pakaušį ir – kiek sutrikęs, mažne įsikibęs vakarykščiai pirkto, paties, teisybė, pigiausio, kaklaryšio – sėdasi ten, kur jam ir pridera – ilgojo stalo gale. Artimesnė ir tolimesnė gentis, kaimynai, suvis prašalaičiai pamažėle įsidrąsinę suskanta derinti instrumentus: sudzingsi taurelės, užskimbčioja šaukštai šaukšteliai, peiliai ir šakutės, užgaudžia lėkštės. Išnyra drovaus juoko nuotrupa, kosulio bosas, skardus vaiko skiemuo…“ – viskas čia atrodo realu, apčiuopiama, ranka (ar bent jau žvilgsniu) paliečiama. Ir pamiršti, kad tekstas vien iš žodžių tenuaustas.

Taigi pagaliau ilgasis vertinimo komisijos savaitgalis su „avinėliais dvarų architektūros fone“ baigtas, vietos paskirstytos, nugalėtojai iškilmingai apdovanoti šventinio vakaro-koncerto metu gruodžio 30 d. Rašytojų klube – rankos jiems paspaustos ir, tikiuosi, nenuspaustos tiek, kad negalėtų toliau rašyti.

2008 m. „Literatūros ir meno“ publicistikos ir apsakymo konkurso rezultatai

Už geriausią publicistinį kūrinį skirtos:

I vieta – Stasiui Stacevičiui už publikacijas „Algimanto alkos“ (2008 05 02, Nr. 18) ir „(Ne) badas“ (2008 05 16, Nr. 20);

II vieta – Laimai Petrauskienei už publikacijas „Publicistiniai eskizai“ (2008 06 20, Nr. 25) ir „Publicistiniai eskizai, II“ (2008, 09 26, Nr. 35);

III vieta – Sigitui Birgeliui už publikacijas „Šventi sužeidimai“ (2008 09 12, Nr. 33) ir „Lietuvių rūpesčiai Punsko valsčiuje“ (2008 11 07, Nr. 41).

Už geriausią apsakymą skirtos:

I vieta – Vidui Morkūnui už apsakymą „Savaitgalis“ (2008 12 05, Nr. 45);

II vieta – Nerijui Meškauskui už diptiką „Tavo yra labirintai / Fontanų architektai“ (2008 05 30, Nr. 22);

III vieta – Stanislovui Abromavičiui už apsakymą „Avinėlis“ (2008 11 14, Nr. 42).


Neringa Mikalauskienė