Kaip save suvokia intelektuali XX ir XXI amžių sandūroje gyvenanti moteris, kilusi iš Lietuvos? Du nauji romanai – dviejų autorių Mari ir Saros Poisson „Šabaš“ ir Gabijos Grušaitės „Neišsipildymas“ atskleidžia tam tikras šio laikotarpio moters sąmonės ir savimonės slinktis. Romanų sugretinimas leidžia svarstyti klausimą ir iš priešingos laiko žiūros.

M. ir S. Poisson aprašytos herojės yra pasiekusios, sakytume, tam tikrą brandą, jaučiamą neišvengiamai artėjant prie amžinybės. Jos jau užauginusios ir išleidusios į gyvenimą savo vaikus, kurie jų sąmonės lauke pasirodo nebent tada, kai pamiršta pasveikinti per Motinos dieną. Rugilė, G. Grušaitės romano pagrindinė veikėja, yra iš vaikų kartos – neseniai palikusios tėvus, nes vis dar apie juos atlaidžiai, bet kritiškai tebegalvojančios, tarsi bandančios pabėgti nuo jas persekiojančio šešėlio. Romanai skiriasi apimtimi (pirmasis „megabaitinis“ – šešių šimtų puslapių, antrasis – santūriai nuosaikus, nesiekia net dviejų šimtų), pagrindinių veikėjų patirtimi, žvilgsnio aštrumu, tam tikrų vertybių hierarchija. G. Grušaitės veikėja pasaulį vertina „seno vaiko“ žvilgsniu. Jos visažinystė stebina įžvalgiu genialumu ir uždaro ateities horizontą: jei viską taip kategoriškai ir anksti sužinai, kas nauja čia po saule begali nutikti? M. ir S. Poisson veikėjos yra daug gyvenusios, daug patyrusios, bet jas dar uždega ir angažuoja nuolatinis gyvenimo tapsmas, jo nepaliaujamas srautas. Joms įdomu tai, kas nutinka, jos jaučia džiaugsmą, pasipasakodamos viena kitai. Taip plečiasi romano apimtis, ir teoriškai jis galėtų niekada nesibaigti. Matyt, reikėjo atsisveikinti su viena veikėja (tarsi suprasti esant ją mirus, išnykus, nusižudžius ar save panaikinus kaip laiškų autorę), kad romanui būtų rasta nuosekli atomazga. Nes atrodytų, kad tol, kol rašanti moteris yra čia, yra gyva, ji negali nustoti rašiusi ir pasakojusi kitai, ką užrašė. Pasaulis tampa nepaliaujamu žodžių srautu.

Seserų Poisson vertybių hierarchijos viršūnėje atsiduria meilė, beveik kaip kosminė galia, su keistu beasmeniu erotiniu atspalviu. Šios meilės išbandymas – jaunos merginos Olės klaidžiojanti šmėkla. Olė paiso tik savo norų, ją vaikosi prokurorai, ji suvilioja seserų vyrus, neaišku nuo kurio iš jų laukiasi kūdikio, bet seserys nekritiškos jai ir globėjiškos. Sara sako: „Pagal mano nuolatinę formulę, jog mylėti labiausiai dera tą, kuris arčiausiai, mylėjau Olę ir kaip seserį, ir kaip naminį gyvūną. Kaip indėnę ir kaip asmenį, į kurį savavališkai, slapčia įkūnijau universalų į mane nukreipto eroso provaizdį“ (p. 25). Tiesa, Mari vieną sykį bando nuo jos, tarsi nuo savęs, pasislėpti, užsidariusi savo spintoje. Tai didžiausia nusibrėžta distancija. Jos svarsto apie meilę iš įvairių perspektyvų: kalba apie meilę kaip apie absoliuto išgyvenimą, kaip apie kitokio grožio pajautą ar motinišką meilę šalia gyvenančiam vyrui... Sara mąsto, kad jos gyvenimo pašaukimas yra rasti meilės nišą – mylėti tuos, kurių niekas nemyli, draugauti su tais, su kuriais kiti nedraugauja. O Mari jaučiasi kovotoja, bet ji kaunasi ne su kuo nors, bet dėl ko nors – dėl socialinio pripažinimo, dėl vietos po saule svetimame krašte: „Esu emigrantė, naujokė, senė, nevietinė, nereikalinga, per gera, per daug protinga, per daug savimi pasitikinti, „iš ten“, užimu kažkieno vietą po saule, kažką pranokstu, esu daug talentingesnė negu man leidžiama, esu moteris, bet esu sena moteris, todėl vyrams iš manęs jokios naudos, tik papildoma problema – a pain in the neck – kaip čia sakoma... Niekam nepatinka, kad aš visada laimiu besibraudama per gyvenimo sąžalynus...“ (p. 17). Tačiau seserų tarpusavio santykiai neatrodo aptemdyti net menkiausio kovos ar nesusipratimo šešėlio. Nieko bendra neturi su seserų santykiais Ingmaro Bergmano filmuose. Jokios konkurencijos dėl tėvų meilės, jokio S. Freudo pėdsako. Tarsi vaikystėje jos nebūtų susitikusios. Jos svarsto, kad taip galėjo nutikti dėl didelio jųdviejų amžiaus skirtumo, nors tai skamba kiek neįtikinamai. Viena seserų prisipažįsta mylėjusi tiktai brolį, bet nutyli apie galimą šiltą ryšį, kuris nepaiso kartų.

G. Grušaitės romano „Neišsipildymas“ pagrindinė naratorė Rugilė, priešingai – pasaulį pasitinka ne su meile, bet su neapykanta: „Pradėjau suprasti, kad man neužteks neapykantos šiam pasauliui ištverti“ (p. 36). Sėdėdama viename Paryžiaus barų, ji reflektuoja: „Stebėdama, kaip viena jų pamoja barmenui, staiga supratau: vyrai klysta nematydami, kad šį pasaulį seniai valdo moterų neapykanta“ (p. 62). Baro lankytojos įmetėjusios moterys jaunajai veikėjai primena kenčiančias, „bet šventas šiuolaikines marijas magdalenas madonas, kurias išganė vienatvė, ir todėl Lui bare jos atrodė keistai tyros, lyg nebūtų visą gyvenimą veidmainiavusios ir gėrusios viena kitos kraujo“ (p. 62). Kas nutiktų, jei šių romanų veikėjos susitiktų trečioje erdvėje? Romano „Neišsipildymas“ veikėjai seserų Poisson koncepcija, ko gero, atrodytų persunkta iki galo nereflektuotomis ar nepamatuotomis iliuzijomis, o seserys gi, kaip romano herojės, kantriai toleruotų Rugilės radikalumą kaip įdomią pasaulio sampratos aprašką. Kas iš tiesų valdo pasaulį – moters meilė ar neapykanta? O gal pasaulis struktūruojamas į mikrokosmus, į skirtingų galių veikimo zonas? Bet kuriuo atveju šios dvi radikalios perspektyvos nepateikia viso atsakymo. Neapykanta nužudo galimą įvairovę, panaikina gyvenimo paslaptį, o nekritiška meilė paskandina pasaulį horizontalioje migloje.

Kadangi abu romanai sukuria skirtingas antropologines prielaidas, skiriasi jų raiška, adresatas ir kitos aplinkybės, pasirodo reikšmingi tam tikri jų sąsajų taškai. Jie atskleidžia tam tikrą archetipinę intelektualios lietuvaitės sąmonės ir savimonės slinktį. Kas gi bendra tarp moterų, nepaisant įvairiausių galimų skirtybių?

Visos trys romano veikėjos gyvena tam tikroje „išsivadavimo sąmonės“ paradigmoje. Pirmoji pergalė jau įvykusi – išsivaduota nuo vyrų. Jeigu vyrai ir pasirodo (Mari gyvenime jų yra net du, Sara globoja priklydusį pagyvenusį kaimyną Albiną), jie atlieka fakultatyvų vaidmenį, į juos žiūrima motiniškai, iš distancijos, mintyse svarstoma galimybė palikti Ročesterį. Mari, gyvendama su Marku Londone, rašo: „Gal ir aš norėčiau pabėgti... Tiesą sakant, vis dažniau save pagaunu apie tai svajojančią. Tik kaip pabėgti nuo to, su kuriuo pabėgai iš namų ir atbėgai čia? Nesąmonė kažkokia. Bet vis tiek – gal reiktų ir man pavargti vienai, nugalėti sunkumus ir patirti pergalės jausmą? Kol kas tai – vis dar atsitiktinės mintys. Nė iš tolo nepanašios į planus. Planuoti pabėgimą nėra taip lengva“ (p. 142). Jeigu vyras staiga įsijaučia į vyro vaidmenį – kaip nutiko Saros globojamam Albinui, gyvenančiam su jaunąja Sole, – jis besilaukiančios jaunosios moters numetamas nuo kopėčių. Įgriso, suprask. Jaunoji ekscentrikė geriau globos ieškos pas vyresniąją. Bet kuriuo atveju, pats vyro buvimas šalia neteikia galimybės gyvenimo pilnatvei. Abu romanai steigia numanomą prielaidą – tikrasis žmogiškas ryšys, tiek dvasinis (seserys Poisson), tiek emocinis-erotinis (romane „Neišsipildymas“), galimas tik tarp moterų. Vyrai praplaukia tarsi žuvelės akvariume, nesujaukdami visų trijų intelektualių romanų veikėjų apmąstymų apie gyvenimą.

Romano „Neišsipildymas“ veikėja Rugilė myli savo draugę Ugnę ir yra su ja arba neapsakomai laiminga, arba kenčia nuo jos meilės stygiaus. Bet kuriuo atveju ji demaskuoja mitus, kad jaunos merginos keliauja per pasaulį, ieškodamos šeimos rojaus: „Jie visi klydo – nebuvome nei liūdnos, nei gražios, ir šeimyninė laimė tikrai nebuvo tai, ko ieškojome, – buvome laimingos nuo pat pirmos akimirkos Rivjeroje ant žvejų molo“ (p. 60). Regis, moteris pačiu savo buvimu yra sau pakankama ir pajėgi suteikti savo gyvenimui pilnatvės.

Kas yra svarbu moteriai, patyrusiai svaigaus „išsivadavimo“ skonį? Romano „Neišsipildymas“ pagrindinė veikėja tarsi turi atsakymą, kurį sugalvoja bare: „Keista, septintajame dešimtmetyje visos moterys staiga pasijuto išnaudojamos ir paskelbė vyrams karą, o jį laimėjusios sukūrė naują vergovę grožio industrijai“ (p. 61). Gal ši įžvalga ir būtų tiksli, turint galvoje, kad grožio industrija leidžia paryškinti nugalėtojos galios triumfą (štai, žiūrėkite, ką praradote), bet ji netinka šių romanų veikėjoms. Joms nerūpi grožio industrija. Jos mąsto, rašo, dainuoja, renka vaistinius augalus. Jų gyvenime nelieka vietos grožio industrijai, nes visko yra ir taip tarsi per daug. Visos trys yra savaip eskapistės – pasitraukusios į nuošalią erdvę (Sara) ar į kitą šalį (Mari, romano „Neišsipildymas“ veikėjos). Net ir čia jos vienoje vietoje ilgai neišbūna. Staiga pasidaro ankštas Paryžius ar Londonas, bėgama į Barseloną, Ročesterį. Netgi kuriama tam tikra pabėgimo filosofija, jis apibrėžiamas, romantizuojamas, ikonizuojamas kaip tikrumo garantas. Viena iš seserų rašo: „Ir kas gi yra tikrasis pabėgimas? Manau, kad tas, kurio metu visa, kas praktiška, saugu, kas tapo įpročiu, kas nebėra gyva, iškeičiama į tai, kas nepraktiška, nesaugu, kas sudrebina viso gyvenimo pamatus. Tikras pabėgimas yra tas, kuris sunaikina buvusius vaidmenis, sudegina visas kaukes“ (p. 192). Gal tik Sara, klajodama po savo nuošalią sodybą supančius laukus ir miškus, vis dėlto išpildo poreikį keisti vietas ir nebėga iš savo Žiogaičių sodybos. Kartais užsuka į Vilnių – trumpam, bet čia ilgiau neišbūna tarsi žemės trauka būtų gražinusi jai tam tikrą žmogišką, pririšantį prie vietos sunkį, kurio netenka vien tik rašančios, po pasaulį besiblaškančios intelektualios klajūnės. Vien tik rašančios moters egzistencija tampa tam tikru aspektu efemeriška. „Man patinka planuoti. Man didžiausias malonumas kurti projektus apie tai, kaip gyventi, kad ateitis pajėgtų atsiplėšti nuo žemės, pakilti į orą ir skristi. Kaip aitvaras“, – konstatuoja savo jauseną sesuo Mari (p. 50).

Šias neaišku nuo ko tarsi „bėgančias bangomis“ intelektuales šiek tiek neramina jų asmens tapatumo klausimas. Klausimas „Kas gi esu?“ nuolatos kirba jų sąmonės paribiuose, kartkartėmis išnirdamas į centrą. Atsakydamos sau, romanų veikėjos sugalvoja įvairiausių galimų hipotezių. Tai, ką jos veikia, nesteigia jų tapatumo. „Nepaisant to, kad aš ir šiemet ryžausi užsiauginti keletą vagelių bulvių, tapti tikra kaimiete man nepavyko“, – pastebi Sara. Abi seserys blaškosi tarp dviejų ne visai kuklių alternatyvų: raganos ir karalienės. Atrodytų, sustoja ties dviem kultūriniais stereotipais. Sara apsisprendžia, jog yra jurodiva, o Mari – karalienė. Romano „Neišsipildymas“ pagrindinė veikėja dažnai jaučiasi esanti niekas. Tačiau čia pat pasiūlo ir kitus jos tapatybę išpildančius variantus: „Esu triušis, vedamas skersti. Laižysiu ranką, tikrinančią mano kailio vertę. Daug nekainuoju“ (p. 9).

Vis dėlto šie rašančios moters susikurti tapatumo projektai lieka šiek tiek dirbtiniai, neįsisunkia į jos gyvensenos savastį. Daug tikriau suskamba prasiveržusios kai kurios ištaros, liudijančios emocinės nevilties išgyvenimą. „Nebuvau apsaugota nuo didžiausio kiekvienos moters siaubo – būti nemylimai“, – prisipažįsta Rugilė, apleista Ugnės. „Buvau krabas. Buvau plekšnė. Buvau šokoladu išteptas drebantis karosas – aš pirmąkart gyvenime kentėjau ir tuomet man atsivėrė akys“ (p. 94). „Verkiu dabar Tau rašydama, sesute... Liūdna man ir nežmoniškai vieniša...“, – užbaigia vieną savo laiškų Mari (p. 219). Tačiau rašanti intelektualė savo liūdesio ar nevilties blyksnius gali bet kada paversti tekstu, tuo savo gyvenimui tarsi suteikdama pergamentinį blizgesį. Kad ir kaip nyku būtų, vis dėlto yra savaip kilnu taip giliai mąstyti ir taip nuoširdžiai, įsijautus ar arogantiškai atsipalaidavus viską imti ir aprašyti. O gal nutinka taip, kad išsivadavus nuo vyrų, vaikų, konvencijų, įprastų santykių, sociumo žvilgsnio, pakliūnama į naują – priklausomybės nuo rašymo nelaisvės formą? Kaip kad „muselės pakliūna į išrūgas“. Tačiau ši nelaisvė yra tikra ir saldi – ji sava, nes rašyti jai reiškia „gyventi rašomuoju būdu“. „Rašymas man visada buvo labiau egzistencinis meilės aktas, o ne kažin kokio literatūros kūrinio darymas“, – konstatuoja savo santykį su rašymu viena iš seserų (p. 276). Gal rašymas ir yra tikrasis „išsivadavusios“ moters tapatumo garantas, atliepiantis postmoderniosios tekstų gamybos epochos šauksmą? Jo moralinį imperatyvą tiksliai nusakė viena seserų: „Kas tad nutinka, kad keistu būdu tekstas vis tiek laikomas svarbesniu už žmogų?“