Jungtinėse Amerikos Valstijose iki Nepriklausomybės atgavimo gyvenęs rašytojas Kazys Almenas, praėjusių metų pabaigoje antrą kartą publikavęs savo romaną „Lietingos dienos“ (pirmoji laida buvo pavadinta „Lietingos dienos Palangoje“ (1988 metais išleista Čikagoje), su skaitytojais žaidžia savotišką „fotografinį“ pinholo žaidimą. Savo stebėjimo kamerą Palangos centre pastatęs XX aštuntojo ir devintojo dešitmečių sandūroje, po daugiau nei trijų dešimčių metų žiuri, kas matyti „fotografiniame popieriuje“. Tiems, kas naująją „Lietingų dienų“ laidą, lyg laikraštį, linkę skaityti nuo pabaigos, tampa aišku, kad šiandien K. Almeno „kameros“ stebėjimas nesibaigia – rašytojas žada romano tęsinį, kuris bus pavadintas „Vaivos juosta“.

Knyga „Lietingos dienos“ yra reta mūsų literatūroje žanriniu požiūriu – detektyvas. Kūrėjas „Lietingas dienas“ rašė remdamasis pačiomis geriausiomis anglosaksų literatūrinių detektyvų tradicijomis: pasakojimas užsimezga niekuo neišskirtine, kasdiene situacija, o vėliau intriga vis labiau komplikuojama, kol pabaigoje yra išsprendžiama – paaiškėja nusikaltėlis. K. Almeno romanas yra laisvalaikio, populiariosios literatūros skaitinys, kuriam būdinga tradicinė daugelio romanų naratyvinė struktūra, todėl jis yra itin artimas realizmo kanonui (tikras iššūkis – tada Lietuvai esant pavergtai socialistinio realizmo, K. Almenas siūlė vakarietišką pasakojimą, kurio realizmas yra laisvas nuo ideologijos, todėl „Lietingų dienų“ nederėtų suprasti kaip liberalo socialinės kritikos sovietų atžvilgiu – romano tikslas visiškai kitoks). Su šiomis tendencijomis susijęs ir knygos pasakotojo statusas – jis žino daug, bet nėra visažinis. Kaip būdinga Agatha‘os Christie ir kitų detektyvų autorių kūriniams, pasakotojas yra pats artimiausias tiriančiam nusikaltimą sekliui. K. Almeno pasakojimo naujumas yra tas, kad tiriantysis nusikaltimą yra ir pats juo kaltinamas. Taigi intriga dviguba. Pasakotojas lėtai praskleidžia paslapties šydą, ir nusikaltimo aplinkybės bei kaltininkai tampa aiškūs.

Romanas „Lietingos dienos“ yra puikus sovietų Lietuvos antrologinio tyrimo šaltinis. Taip skrupulingai ir gyvai, detaliai ir niuansuotai užfiksuotos sovietinio gyvenimo tikrovės lietuvių literatūroje nėra gausu. Skaitytojui gali kilti pagrįstas klausimas, kaip romano autorius sugebėjo taip nuodugniai pažinti sovietinio gyvenimo realybę, kurdamas romaną užjūryje. K. Almeno pavyzdys yra charakteringas lietuvių egzilio istorijoje: XX amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje JAV dalis lietuvių diasporos laikėse nuostatos, kurią vadino fraze „Veidu į Lietuvą“. Net jei ji okupuota ir sužalota. Ne vienas iškilus Amerikos lietuvis tais laikais lankėsi pavergtoje Tėvynėje ir, mesdamas trumpą, bet koncentruotą žvilgsnį į tuometinės Lietuvos padėtį, gebėdavo pamatyti ir suprasti daugiau, nei čia nuolat gyvenusieji, nes pastarųjų pastabumą ir budrumą migdydavo ir užliūliuodavo sovietinė kasdienybė. Nepaisant to, kad „Lietingos dienos“ nėra dokumentinis romanas, jo autoriui pavyko užčiuopti sovietinės nomenklatūros, santykių tarp žmonių dėsnius. Kūrinio pirmojo leidimo metais „Lietingos dienos“ daug sakė apie Tėvynės padėtį lietuvių diasporai anapus Atlanto, tačiau nuo to laiko nutekėjo daug vandens, ir įdomu, kuo dabar gali būti įdomus toks romanas. Skaitydamas „Lietingas dienas“, imi sekti tuometinių, 1980-ųjų, ir dabarties Lietuvos žmonių santykių logiką. Deja, žingsniai laisvės link labai sunkūs ir lėti... Žmones tebevaldo tos pačios aistros, tie patys tikslai ir priemonės. O kur dar vyro ir moters santykių problematika – ji turbūt nekintama, nepriklausomai nuo socialinės struktūros ir ideologijos.

K. Almeno „Lietingos dienos“ šiandien kalba tam skaitytojui, kuris, bent nujausdamas, kad patyrė sovietinio gyvenimo traumas, stengiasi iš jų vaduotis. Rašytojas potekstėje užduoda klausimą: kaip elgtis su praeitimi, kurios norėta visai kitokios? Aišku, laisvėti tuomet padeda tekstai apie tų laikų ir dabarties santykius. Kalba tuomet veikia kaip laiko mašina – nukelia į trauminių įvykių praeitį, ištraukia iš psichikos gilumos kompleksus, nuoskaudas ir suteikia galimybę dabar gyventi be jų. Taigi „Lietingos dienos“ yra ir skaitinys drąsiai publikai. Būtent gebėjimas, aiškiai matant praeities ir dabarties panašumą, pasielgti kitaip, priešingai, yra laisvėjimo sąlyga ir mechanizmas. Psichologai ir teatro specialistai šį procesą vadina „psichodramos“ terminu. Jie akcentuoja, kad, užimdamas vieną ar kitą socialinį bei žaidybinį vaidmenį, žmogus gali išsivaduoti iš kankinančios praeities. Nekalbant apie tai, kad ne visi tai daro, reikia pabrėžti, kad labai nedaugelis žmonių šiandienėje Lietuvoje net pageidauja tokių vidinių paties su savimi eksperimentų. Kur kas paprasčiau kartoti pasenusias elgesio schemas iki vidinio ir žmonių santykių atbukimo ir virsmo absurdu.

K. Almeno „Lietingos dienos“ atskleidžia universalią tiesą apie žmogaus prigimtį ir elgesį. Kairysis psichoanalitikas Slavojus Žižekas šį fenomeną vadina „etika anapus gėrio“. Detektyvinio romano sėkmė ir skaitymo malonumas paradoksaliai priklauso ne nuo sąmoningų nusikaltimą narpliojančio seklio pastangų, o nuo pasakotojo gebėjimo perteikti tai, kad nusikaltėlis giliai pasąmonėje žino, kad nusikalto. Šis žinojimas (net sąmoningai jo nepripažįstant, bandant pasiteisinti pačiam prieš save) lemia tendenciją, kad nusikaltėlis pirmiausia nubaudžia pats save – išsiduoda. Ir tik po šio įvykio seka aplinkinių pasmerkimas, teisinė bausmė. Visuomenės (jei ją vadinsime susitarimo rezultatu) vaidmuo prasideda tik tada, kai žmogus giliai savyje prisipažįsta ir gailisi. Tai įvyksta visada. Net jei ta diena yra paskutinė gyvenime. Šiuo požiūriu K. Almeno romanas „Lietingos dienos“ tampa universalus, nes kalba apie labiausiai mūsų ir ne tik mūsų visuomenės pamirštą fenomeną – sąžinę.

Knygų lentyna.