Su Raimondu Kašausku kalbasi Jolanta Sereikaitė

Prozininkas Raimondas Kašauskas rašo trilogiją apie savo amžininko likimą sudėtingais pokario ir sovietiniais laikais. Tai ne tik epochos analizė, bet pirmiausia žmogaus jausenos atkūrimas. Jau išspausdinti du trilogijos romanai „Laukimas“ ir „Badmetis arba Žali akiniai arkliams“. Su rašytoju RAIMONDU KAŠAUSKU apie jo kūrybą ir požiūrį į visuomenę, Lietuvą, gyvenimą, vertybes, literatūrą, žemaitiškumą kalbasi JOLANTA SEREIKAITĖ...

Jūsų trilogijoje, kaip ir visoje kūryboje, vyrauja lėta laiko tėkmė, į romanus tenka įsijausti kaip į prustiškąją prarastojo laiko analizę.

Vieni autoriai mėgsta greitą veiksmą, kiti – ramų pasakojimą, o postmodernizmas net mikliai žaidžia įvairiais kultūros dalykais. Mano rašymas – arčiau realizmo. Esu lėto būdo, lėtos mąstysenos, man toks rašymas patinka. Mano romanuose veiksmo nėra daug, siužetas – neryškus. Mėgstu ką nors aprašinėti. Tačiau bandau aprašymą pakylėti nuo žemės, sudvasinti, įtraukti veikėjų emocijas. Išties Marselį Prustą skaičiau daug vėliau nei pats pradėjau rašyti ir pamačiau nuostabų dalyką – kasdienius dalykus jis įjungia į laiko tėkmę, kur veiksmo beveik nėra, bet ten sutelkta tiek daug gyvybės ir gelmės.

Esu apie pokario laikotarpį prisiklausiusi dramatiškų pasakojimų: apie nužudytų partizanų lavonus viduryje gatvės ir taip toliau... Jūs tą laikotarpį kai kur vaizduojate netgi, sakyčiau, lyriškai.

Buvo baisių dalykų, ko tik nebuvo. Bet mes augome, mokėmės, svajojome, ėjome į šokius. Gyvenimas vyko, nors matei vežamus į Sibirą žmones. Man pasirodė, kad tas laikotarpis lietuvių literatūroje nėra iš vidaus atspindėtas. Jis parodytas labiau faktografiškai, arba iš vienos pusės, kaip tada, arba iš kitos, kaip dabar, net politizuojamas. Sovietų laikais buvo rašoma apie sovietinius didvyrius, bet tai buvo neteisybė, nes liaudis to nematė, ji gyveno kitaip. Tačiau tas pragyventas laikotarpis yra mano gyvenimas, kito aš neturiu. Man jau septyniasdešimt šešti metai, įsijungti į jūsų kartos verpetus nebegaliu. Ta prabėgusi laiko juosta driekiasi toli. Kitas dalykas – romanų pagrindinis veikėjas Vytis (vėliau – Vytautas) man labai artimas. Bet labai griežtą ribą brėžiau tarp to, ką pats prisimenu, ir jo. Nes jei pasiduosi savo sentimentų aprašinėjimui – bus lėkšta. Tuoj pat pajusi, kad tave „išnešė“ ant smėlio.

Prisiminimuose – visa galerija to meto asmenybių, beje, gyvų iš jų jau nedaug. Vienas personažas iš mano romano, Klemensas, tikras, jau miręs žmogus, jo beveik autentiški žodžiai sudėti į „Badmetį“, jie kadaise man padarė didžiulę dvasinę įtaką. Tai vienos žinomos šeimos atstovas, kurio gyvenimas tuo metu nelaimingai susiklostė.

Kodėl tas knygas rašau?.. Galiu jų ir nerašyti. Bet noriu pasakyti tai, ką mačiau, girdėjau, apie ką svajojau ne tik aš vienas, to buvusio laiko tėkmę parodyti. Nuplaukusio, nebesančio, ir šiurpas apima, kad visa gali pranykti. Kai važiuoju dabar pro tas vietas, sodybų, kur kadaise žmonės gyveno, vaikus gimdė, mirė patys, – nebėra. Tartum nieko nebuvo. Dykuma kaip po kokio mongolų antplūdžio, nušlavė viską kolchozai.

Man pasirodė, kad galbūt kai kurie personažai virsta simboliais, nes tarsi atspindi pagrindinio veikėjo pasaulėjautą, suvokimą...

Yra tos simbolikos, bet aš esu realistas. Žmogus, gyvenantis visuomenėje, turi pažiūras, papročius, hierarchinę padėtį. Šito negalima išvengti. Jis kaip socialinis tipas ir atspindi visuomenę. Galima sukurti anoniminį personažą, psichologinį. Bet man tai neįdomu.

Visus pažįstu iš to laikotarpio: iš Rusijos atsibasčiusius piktadarius enkavedistus, vietinius stribus, partizanus. Ir vėlesnio laikotarpio žmones. Ko nepažįstu, apie tai nerašau. Esu parašęs keletą romanų sovietų laikais, bet tada rašyta puse lūpų. Be to, gal ir pats dar nemokėjau visko išreikšti, o dabar, kai amžiaus galas artėja, kartais pavyksta pasakyti tai, ką noriu.

Paprastai galvoju apie tam tikrus to laikotarpio idealus. Daugelis mūsų prisiminėme nepriklausomą Lietuvą. O mūsų idealai buvo remiami nepriklausomos Lietuvos mąstysenos. Vyravo vos ne aušrininkų romantinė pasaulėjauta, kuri buvo mūsų dvasinis atsvaros taškas. Ir mano kūryboje labai dažnai pasirodo džiova sergantis, kaip iš Jono Biliūno laikotarpio, herojus. Mane traukė tokie pasiaukojantys savo tautai žmonės, o džiova atrodė netgi šitokia graži liga! Juk mirti džiova garbinga – paminklus statys.

Mokykloje oficialiai buvo svarstomas herojiškas Ostrovskio „Kaip grūdinosi plienas“ ir panašūs kūriniai, bet tie sovietiniai didvyriai į mūsų kartos dvasinį gyvenimą nebuvo įsileisti. Kai kurie dabar pakeiksnojami mūsų tarybiniai rašytojai vis dėlto buvo šiek tiek laisvesni, jų veikalai įdomesni nei kitos to meto gyvenimo sritys. Net iki keturiasdešimtųjų metų dalis komunizmo idėjomis tikėjusios kartos pamatė, kad ją apgavo, – žadėjo vieną, o davė kitą. Bet ne vieno dūšelė jau buvo parduota... Kai mes pirmąsyk pamatėme tuos rusų kareivius keturiasdešimtaisiais, – kaip jie apsirengę, koks jų lygis, – pasibaisėjome. O greit prasidėjo areštai, trėmimai, kurie palietė vos ne kiekvieną šeimą. Atmenu, žmonės laukė karo kaip išsigelbėjimo, ir kai danguje pasirodė vokiečių lėktuvai, mūsų kaimo žmonės verkė iš džiaugsmo, vienas kitą sveikino. Ir mes, vėlesni moksleiviai, nebuvome tokie abejingi, kaip manoma, karštai svarstydavome sudėtingas laiko problemas. Todėl ir mano aprašomo jaunuolio tipas – mąstantis ir nevulgarus, vengiu vulgarių aprašymų. Man įdomiau žmogaus jausmų analizė, ne tik pojūčiai.

Gal domėjotės psichoanalize?

Šiek tiek domėjausi, man tie dalykai pažįstami. Pasakysiu: visi šitie dalykai, visos tos filosofijos, pažįstami kiekvienam žmogui, netgi ne itin išsilavinusiam. Tik filosofai juos įvardija. O mes visi juk žinome viską. Ar surandame ten ką nors nauja? Ne, tai, ką atrandame tų mąstytojų veikaluose, yra tik atpažinimo džiaugsmas. Atpažįstame tai, ką jau žinome, jaučiame.

Kas vyks paskutinėje romano trilogijos dalyje?

Bus aprašoma tai, kas vyko Stalinui mirus. Iš pradžių buvo tartum visuotinis atšilimas. Ne vienas mūsų, paskaitęs Jeseniną, nustebo: viešpatie, juk šitaip niekas, kaip jis, nerašo ir apie meilę, ir apie šunį... Literatūroje palengva buvo bandoma sugrįžti prie žmogaus, jo jausmų. Susidūrimas tarp tų, kurie klestėjo Stalino laikais, ir mano kartos nebuvo toks taikus. Su priešiškumu žvelgėme į tą stalininę gelžbetoninę „kūrybą“. Paskui vėl prasidėjo stagnacija. Mūsų kartai ypač didelį įspūdį padarė Vengrijos įvykiai 1956-aisiais, tai buvo tikras sukrėtimas. Jaunimas bruzdėjo, daugelis ėjome į Rasas. Ne vieną vėliau į saugumą šaukė. Tie Vengrijos įvykiai dingojosi kaip atgimimas. Tačiau tai buvo tik neįvykęs, neišsipildęs laukimas. Įsivaizduokite, jei mums nebūtų pasisekę atgauti nepriklausomybės 1990-aisiais!..

Jūsų antrojo romano pavadinimas „Badmetis, arba Žali akiniai arkliams“. Kodėl pasirinkote tokį pavadinimą?

Čia vaizduojamas kaimas, tarybinis ūkis (sovchozas). Kolchoze buvo dar blogiau. Iš pradžių žmonės dar ką nors tebeturėjo, nebuvo viskas atimta. Bet viskas ėjo blogyn. Ir po keleto metų jie taip nuskurdo, kad neįsivaizduojate. Mokesčiai, prievolės, gyvulių aprašymai... Pats baisiausias skurdas viešpatavo Stalino valdymo pabaigoj, paskui pradėjo šiek tiek mažėti. Aš tuomet buvau korespondentas, važinėjau po rajonus, viską mačiau. Skurdas kabojo virš kaimo kaip šmėkla, kaip bado, žmonių nuplyšimo, gėrimo, baisios nevilties ženklas. Partizaninis judėjimas jau buvo sunaikintas, tikėjimo, kad iš Vakarų kas nors ateis gelbėti, nebeliko.

Perskaičiau pirmojo romano moto: „Daiktai yra ženklai, kurie užmena mįsles, tik niekas jų negali įminti. Iš senstančio agnostiko patirties.“ Įsimintinas pagrindinio personažo Vytauto pokalbis su senu kunigu, kur jis per išpažintį prisipažįsta netenkąs tikėjimo. Jums, kaip rašytojui, svarbūs tikėjimo klausimai?

Mano paties pokalbis su kunigu įvyko tikrovėje, ir jis buvo bejėgis į tuos klausimus atsakyti. Ir joks kunigas neatsakytų. Ir kitam žmogui sakiau: jaučiu, kad slysta iš manęs tikėjimas. Nebūtinai dėl grubiai įpūsto ateizmo, tiesiog racionaliai pradedi mąstyti. Ir ar gali kas nors į tai atsakyti? Niekas, tik tvirtina, kad reikia tiesiog tikėti ir viskas. Ir tikėjimas turi kelias pakopas. Paprastam žmogui užtenka gražaus reginio: bažnyčia, kunigai, viskas iškilminga, tradicijos. Tuo metu bažnyčia buvo labai ujama, kunigai išvaromi, pastatai atimami. Tas senelis kunigas, kuris mane krikštijo, buvo iš klebonijos išvarytas. Bažnyčios gyvenimas nuo visuomenės buvo nuslėptas. Neliko apeigų, procesijų, bažnyčia buvo suspausta erdvėje. O žmogaus dvasiai ko nors juk reikia. Yra medžiai, miškas, debesys. Žinau, kad tai materialu. Bet man baisiai liūdna, jei už to visko jau nieko nėra. Kito, paslaptingo, kas yra tarsi daiktų siela. Kas tai? Kada su daiktu išbūni ilgai, suteiki jam daug savo minčių, pradedi su juo kaip su gyvu kalbėtis. O toliau kas? Ilgesys kažin ko nežinomo, nepaprasto? Žmogus juk negali susitaikyti, kad numirs, išnyks, jam norėtųsi gyventi amžinai. O mano metų keleiviui žinoma, kad jis to neišvengs. Gal dėl to kuriasi toks ilgesys, iliuzija, kad kas nors turi būti? Jei tai atimtum iš žmogaus, jei nebeliktų Dievo, reikėtų jį susikurti pačiam. Apie tokius dalykus pradėjau galvoti dar vaikas, žaisdamas prie molio duobės. Galvojau, kas ta visa nežinomybė, kas jos gelmėse?

Dabar daug kas ieško pagoniško paveldo reliktų. Ar Jūs, gyvendamas senajame kaime, jautėte kokią nors išlikusią pagonišką dvasią?

Ta pagonybė išdulkėjusi prieš šimtmečius iš Lietuvos, čia išgalvoti dalykai. Žmonės turi papročius, šventes. Gamta valstiečiui yra darbo objektas, ji nėra estetinio gėrėjimosi dalykas, bet kai kada žmogus pasigėrėdavo. Gražia diena, atilsio minutėmis. Šiek tiek tikėdavo ir burtais. Bet valstiečio mąstyme gamtos gražumas susietas su darbu ir nauda, jis nėra savitikslis. Tik tokie iš prigimties estetai, kurie gimsta kaime, skaito laikraščius, knygas, rašo eilėraščius, koks aš buvau, žiūri į gamtą kitaip. Daugelis dabar giriasi, kad dirbo žemę, bet man žemės darbai buvo kančia. Nors esu ir aręs, ir akėjęs. Tai dabar vaikai bindzinėja, ir svarstoma, ar jie gali mokyklą išsišluoti, anksčiau nebuvo tokių kalbų. Ėjai, dirbai ką reikėjo. Bet visi šiek tiek inteligentiškesnės sielos vaikai svajojo iš kaimo ištrūkti. Dabar tik atrodo tas kaimas idilija. O anksčiau ir tėvai siekė, kad vaikai mokslą baigtų, kad geriau gyventų, purvo nebristų.

Man buvo įdomūs moteriški personažai: vaikystės draugė, moralės normų nepaisanti giminaitė, o antrojo romano pabaigoje atsiranda idealizuota miesto moteris...

Mano kartos požiūris į moterį buvo kitoks. Moteris, bent jau tų rašančių literatų, poetų akimis dažnai pakylėta, paversta deive. Tas ilgesys pakylėtos moters, nesančios niekur arba esančios, pleveno sieloje.

Kai ėjau mokytis katekizmo, buvo tokia vargonininko dukrelė, labai graži mergaitė. Negirdėjau kunigo pamokymų, eidavau dėl tos mergaitės. Man buvo dešimt metų. Aš jau mačiau, supratau, kad ji tartum kitokia, kad tai – kažin kas aukščiau, šviesiau. Toks moteriškumo ilgesys yra amžinas, jis negali būti vulgarus. Tai „Laukimo“ kaimo gražuolei Zinai ar „Badmečio“ Elytei suteikiau nuodėmingumo, bet ir jį pateisinu.

Kadangi skaičiau Jūsų romaną vienoje senamiesčio galerijoje su storomis senovinėmis sienomis, tai vietoj buvusio Telšių vienuolyno pradėjau regėti Vilniaus vienuolynų sienas...

Literatūroje žodis ir sakinys tėra sutartinis ženklas. To, ką matė, aprašė autorius, skaitytojas nepajus lygiai taip pat. Jis modeliuos savo jauseną pagal savą patirtį. Skaitydama Jūs pati atkuriate tai, ką patyrusi. Žodis atskleidžia tik dalį to, ką nori perduoti. Taip ir mes liksime tarsi nesusikalbėję, pusiaukelėje, nes Jūs jau kuriate pagal savo išmanymą.

O literatūros kritika? Kaip kritikas gali būti objektyvus?..

Kritikas, pasitaiko, išvis nerašo apie kūrinius, kuriuos analizuoja!.. Nenuostabu, kad jis eina tik šalia, savo vaga. Kritika gyvuoja pagal savo dėsnius. Kaip ir kokia nors valdiška įstaiga, dirbanti sau. Ji tik kartais prisiliečia prie literatūros, kartasi ne. Kartais kritikai, kaip ir patys rašytojai, net kai kurių knygų neskaito, – tik patiems patinkančių ar savo draugų. O, sakykite, kaip galima per savaitę kokius šešis romanus perskaityti ir apie juos parašyti apžvalgą? Nežinau...

Kūrybos tikslas – sužadinti vaizduotę, mąstymą, patirtį. Jūs niekuomet netapsite toks kaip aš, o aš nepersikūnysiu į jus. Tai fiziškai neįmanoma. Suprantama, jausmai, emocijos gali ir sutapti, nes jos panašios. Ypač – vienos kartos žmonių. Profesijos, dvasinės struktūros irgi gali būti panašios.

Vaizduoju tai, ką savame gyvenime patyriau. Ir suvokiau, kad niekas iš esmės jame nesikeičia. Visos žmogaus problemos lieka tos pačios. Ir nesikeičia žmonių jausmai. Keičiasi tik meno išraiškos formos, buitis, technikos dalykai, gyvenimo būdas.

Kalbėjome apie Proustą. Labai svarbus stebėjimo momentas. Dėjimasis į širdį, į atmintį. Nuo pat vaikystės tartum jaučiau, kad reikės kam nors papasakoti apie savo gyvenimą. Ir tai mane skatino į viską žiūrėti atidžiau, gilintis. Bet rašant savo atmintimi, ypač vaiko patirtimi, negalima pasitikėti. Daug kartų viską tikrinu. Ne įvykius, – įvykis tarsi niekniekis, atsivertei knygą, enciklopediją, pasižiūri, patikrini datą, vietą. Svarbiau pati emocija. Dėl jos reikia kalbėtis su žmonėmis, tikrinti, ar taip gali būti. Ar po šitiek metų „neblūdinu“?

Nuolat nuvažiuoju į Žemaitiją, kur praleidau vaikystę, tą dvasinį paveldą ten jaučiu geriau. Išgirstu ką nors žemaitiškai kalbant ar dainuojant, ypač mane jaudina telšiškių ar plungiškių tarmė, nors ji ir gruboka, – taip gera širdyje pasidaro.

Jums nekilo noras rašyti žemaitiškai?

Ne, nekilo. Žemaitiškumas slypi visai kitur. Mąstymo, kalbėjimo struktūroje. Net poetą žemaitį visuomet atpažinsi, – nėra sentimentalumo, gal daugiau išoriško grubumo, racionalumo, paslėptų emocijų, dažniau pasišaipoma nei jaudinamasi, nerodoma savo vidaus. Neprisipažins, nepasakys, kad, tarkim, Jūs jam labai patinkate, nors iš tiesų patinkate. Gal ir yra koks nors istoriškai ar buitiškai susiformavęs žemaičio tipas?..

Man svarbu ne tik žmogaus siela, akių spalva, balso skambesys, bet ir jo aplinkos, fono niuansai. Tai, kas lemia vadinamojo žemaitiškumo esmę. Tamsesnės, intensyvesnės krašto spalvos, nes jis drėgnesnis, labiau laistomas jūros. Gal tai atspindi ir žmonių būdas? Nors tas žemaitiškas užsispyrimas veikiausiai yra tik tam tikras sukurtas stereotipas. Juk rašymas tarmiškai, mano galva, neturi perspektyvos – niekas tokių raštų neskaitys, nebent tik humoreskas. Tarmė tegali tik turtinti literatūrinę kalbą, bet ne ją, kaip ir pačią mažą tautą, skaidyti.