2009 m. vasaros pradžioje Suomijos Jyväskylä universiteto kvietimu dalyvavau kasmetinėje Vasaros mokyklos konferencijoje, kur skaičiau pranešimą. Kvietimas buvo puiki proga išbandyti jėgas tokiame renginyje, susipažinti su organizavimo ypatumais ir pasidomėti šalies bibliotekomis. Kelionė į Suomiją buvo prasminga, nes pasisėmiau naujų žinių apie šalies kultūrą ir bibliotekas, todėl negaliu nepasidalyti įspūdžiais, kuriais iki šiol gyvenu.

Svetingoje Suomijoje pabuvojau keturiuose miestuose: Helsinkyje, Espoo, Tamperėje ir Jyväskyloje. Bibliotekų lankymo programą parengė Vaikų literatūros instituto darbuotoja Päivi Nordling ir Helsinkio bibliotekų tinklo informacinių paslaugų konsultantas Harry Annala. Intensyvi ir turininga kelionė, individuali programa leido išsamiau pažinti suomių kultūrą ir darbo stilių bei sužinoti daug subtilybių. Kiekvienas mūsų išvykęs pamatome kraštą savomis akimis ir parsivežame skirtingus vaizdinius. Man ši dešimties dienų kelionė į Muminukų žemę yra didelių ir mažų atradimų džiaugsmas, naudinga profesine prasme ir įdomi asmenine patirtimi.

Pabuvoję svečiose bibliotekose nejučiomis ieškome panašumų ir skirtumų, lyginame ir analizuojame. Pirmiausia, kas krenta į akis – tai bibliotekų didingumas. Šį žodį pavartojau ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, nes tokį įspūdį sudaro vientisos bibliotekų erdvės be griežtų takoskyrų tarp skyrių, kas būdinga mūsų bibliotekoms. Jei bibliotekos įsikūrusios daugiaaukščiuose pastatuose, paprastai kitų aukštų matomumas atsiveria tik įėjus į vidų. Gal šios architektūrinės gudrybės skirtos tam, kad pašnibždėtų lankytojui, jog viskas yra čia pat , prieinama ir pasiekiama.

Kitas ryškus ir gerokai nustebinęs skirtumas liečia bibliotekų tinklo vystymą: naują bibliotekos pastatą projektuoja ir stato savivaldybė savo lėšomis, o pastačiusi patalpas išnuomoja bibliotekai. Toks organizacinis santykis gali turėti įvairių aspektų, tačiau viena ypatybė yra tikrai aiški – bibliotekoms nereikia eikvoti jėgų ir dėmesio, kurių reikalauja statybos ir vėliau renovacija, jos tiesiog dirba savo darbą. Kita vertus, bibliotekų valdymui vyriausybė skiria didelį dėmesį ir finansavimą, todėl visuomenėje jų svoris ir reikšmė yra išskirtinė.

Bibliotekų svarba pasireiškia ir tuo, kad šiandieninėje komercinėje aplinkoje jos yra estetiškai gražios ir gyventojų gerbiamos teritorijos – tai dvasios šventovės, kurios suteikia peno naujai minčiai, skatina kurti, tobulėti, mokytis, praleisti laisvalaikį. Įdomu tai, kad suomiai lankosi bibliotekose dažniau nei kitose kultūros įstaigose. Statistikos duomenys informuoja, kad iš dešimties gyventojų aštuoni apsilanko bibliotekose bent kartą per metus. Daugiausia bibliotekos turtais naudojasi 25-29 metų amžiaus gyventojų grupė ir šis rodiklis tikriausiai nesutaptų su mūsų šalies duomenimis. Pačioje sostinėje Helsinkyje 37 % gyventojų turi skaitytojo bilietus, o išduodama vidutiniškai 16,5 dokumentų kiekvienam sostinės gyventojui. Moterys skolinasi daugiau leidinių nei vyrai.

Pastaraisiais dešimtmečiais Suomijos bibliotekų vaidmuo gerokai išaugo, nes jos tapo socialinio bendravimo vieta, daro įtaką piliečiams ir palaiko demokratiją. Suomijos bibliotekų klestėjimo laikotarpis prasidėjo praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, kai vyriausybė pastatė 200 naujų specialiai suprojektuotų bibliotekos pastatų. Tokia ekonominė injekcija į kultūrą dar labiau pakėlė bibliotekų ir skaitymo prestižą. Praėjus dviem dešimtmečiams Suomijos bibliotekos išlieka „monopolistės“ teikdamos nemokamas paslaugas ir išduodamos įvairiausių rūšių bibliotekos dokumentus. Tik šiandien jos turi įveikti atsiradusius iššūkius – naujas medijas, įvairėjančias skaitytojų galimybes leisti laisvalaikį bei vartotojų poreikių bazės fragmentaciją. Biblioteka ieško atsakymų į klausimus, kaip spręsti sumažėjusį jaunimo entuziazmą skaityti ir stiprėjantį interneto reikšmės vaidmenį laisvalaikiui.

Vizito metu aplankytos bibliotekos yra nevienodo dydžio ir nevienodo lygio, tačiau pastebėjau keletą bendrumų. Visų pirma, tai nesuvaidinta pagarba lankytojams tiesiogiai su jais bendraujant ir teikiant paslaugas. Stengiamasi, kad bibliotekų vartotojai kuo mažiau laiko gaištų formalumams ir galėtų patys save aptarnauti: leidinių rezervavimas, pratęsimas, pasitikrinimas, ar nevėluoji grąžinti, leidinių grąžinimas nebūtinai ten, iš kur jie buvo paimti, dokumentų išvežiojimas į namus, užklausos internetu (Ask Online) ir kt. (Žr. straipsnį "Paslaugos vaikams ir suaugusiesiems: kaip pelnyti pagarbą?")

Kita ryški tendencija, prasidėjusi 1984 metais, kai sostinės priemestyje buvo pastatyta Itäkeskus biblioteka, yra orientacija į daugiatikslių kultūros pastatų statybą arba bibliotekų kūrimą prie didelių prekybos ir paslaugos centrų.  Itäkeskus biblioteka įsikūrusi daugiafunkciniame kultūros komplekse Stoa. Šiame komplekse biblioteka veikia šalia Jaunimo namų, prekybos centro, Kultūros rūmų, suaugusiųjų švietimo centro, dviejų koledžų suomių ir švedų tautybės gyventojams bei restorano.

Kita moderni biblioteka, kurioje teko lankytis, neseniai duris atvėrė Espoo mieste, naujame prekybos centre Entresse, kuris glaudžiasi prie geležinkelio stoties.

Šios bibliotekos darbo valandos sutampa su prekybos centro darbo valandomis. Lankytojams ji prieinama nuo ryto iki vakaro ir šeštadieniais. Tokių bibliotekų kūrimas atspindi šalies politiką tolygiai plėtoti kultūros objektų funkcionavimą, kad jie būtų prieinami ne tik centro, bet ir priemiesčių ar kaimų gyventojams. Panašių pavyzdžių mačiau lankydamasi Ispanijos Salamanka de Bracamonte kaimo vietovės bei Londono East End‘o įspūdingose bibliotekose. Šūkis – „Kultūros paslaugos turi būti lengvai prieinamos visiems gyventojams, nepriklausomai nuo tautybės ar gyvenamosios vietos“.

Negaliu nepaminėti dar vieno suomių bibliotekų šūkio arba vizijos, kuri suformuluota taip: „Biblioteka be sienų – tavo gyvenimo įkvėpimo ir šviesos šaltinis“. Bibliotekos be sienų koncepciją suomiai pradėjo įgyvendinti praėjusio dešimtmečio viduryje, kai šalia fizinės bibliotekos, pasitelkus internetą ir informacines technologijas, buvo sukurta interaktyvaus tinklo biblioteka www.lib.hel.fi. Šiandieną interaktyvus tinklas tapo labai svarbia bibliotekos veikla ir virtualių apsilankymų skaičius jau viršijo fizinių apsilankymų skaičių. Jis priklauso didžiuliam konsorciumui, sutrumpintai vadinamam HelMet, į kurį įeina keturių miestų – Helsinkio, Espoo, Kauniainen ir Vantaa miestų 60 viešųjų, 13 žinybinių, šešios mobilios bibliotekos. Šio tinklo regioną aptarnauja 900 bibliotekos specialistų. Paslaugos pavieniams asmenims trimis skirtingais internetinio ryšio informacijos kanalais yra teikiamos per degalinių tinklus IGS: http://igs.kirjastot.fi/en-GB/iGS/, pasikalbėjimų liniją internetu Ask Online http://www.lib.hel.fi/en-GB/kysy/ bei šalies miestų interaktyvia linija „Ask a Librarian“, kurią prižiūri 35 savivaldos ir 10 specialiųjų bibliotekų: http://www.libraries.fi/en-GB/ask_librarian.

Vienoje skrajutėje apie bibliotekas sakoma, kad „biblioteka yra mylimas suomių vaikas“. Iš tiesų tai abipusės bibliotekos ir visuomenės simpatijos. Jos atsispindi eilėje apdovanojimų, kuriuos bibliotekos yra pelniusios pastaraisiais metais. Reikšmingiausius apdovanojimus skaičiuoja Helsinkio miesto biblioteka:

• 2000 m. – Bilo ir Melindos Gates‘ų vieno milijono dolerių parama už prieigos prie informacijos vystymą;
• 2004 m. – miesto mero Kokybės sertifikatas;
• 2008 m. – įteiktas Nacionalinis Kokybės apdovanojimas.

Puikių rezultatų bibliotekos yra pasiekusos dar ir dėl to, kad turi sukūrusios bibliotekų strateginio valdymo sistemą. Darbuotojų efektyvumo skatinimas, nuolatiniai ieškojimai, tyrimai, išoriniai vertinimai ir savianalizė padeda formuoti planus ateičiai ir kurti tolimesnę strategiją.


Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus vedėja Aldona Šiaulienė