Pastaruoju metu mano akiratyje vis sukasi anglų romanistas Davidas Mitchellas. Versti „Debesų atlasą“ buvo nemenkas iššūkis, o perskaityti jo naujausią romaną, „Bone Clocks“ („Kauliniai laikrodžiai“), irgi reikėjo šiokios tokios pastangos, bent jau dėl apimties (apie 600 p.), bet ir dėl to, kad, iriantis per tuos įdomius, meistriškai vyniojamus pasakojimus, intriguojančius personažų likimus, skaitymo malonumą kartkarčiais aptemdydavo abejonės šešėlis: o kodėl taip detaliai pasakojama, pvz., apie arogantiškų Kembridžo studentų vakarėlį smuklėje XX a. devintajame dešimtmetyje ir vėliau vieno iš jų, ciniško šelmio, machinacijų peripetijas. Šis, kaip ir kai kurie kiti pasakojimai, tarsi vinguriuojantis upelis susigeria į smėlį, išnyksta, o vėliau tas personažas bepasirodo epizodiškai ir jau atlieka visai kitokį vaidmenį. Žinoma, šis ir kiti pasakojimai susidėsto į didįjį romano statinį su daugmaž vientisa (arba, veikiau, dvinare) aprėptimi.

Nesu domėjęsis vertimo teorija ir versdamas poeziją klioviausi tik intuicija. Tuo užsiiminėti pradėjau gana anksti, dar viešai nepaskelbęs savo paties eilėraščių, tad vertimas man buvo puiki kūrybos mokykla, dirbtuvės, kaip dabar sakoma. Žinoma, daugelio savo pirmųjų vertimų nepaskelbiau, o ir neketinau to daryti. Taip pat praleisiu diskusijas, ar poezijos kūrinys apskritai išverčiamas, nes vienokia ar kitokia nuomonė priklauso nuo to, ką vadiname vertimu. Akivaizdu, kad šio proceso metu vieno kūrinio pagrindu kita kalba sukuriamas kitas kūrinys. Ir jeigu naujoje kalbinėje-kultūrinėje aplinkoje jis yra paveikus ir reikšmingas, procesą ir jo rezultatą galima pavadinti kaip nori. Pasidalysiu tik savo praktinėmis patirtimis ir pastebėjimais.

„Dailininkas ir vaikiška knyga“ – tokiu pavadinimu projektus 2012-2013 metais vykdė Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyrius. Projektus parėmė Kultūros rėmimo fondas, privatūs rėmėjai ir Raseinių rajono savivaldybė. Projektų pagrindą sudarė renginių ciklai, skirti skatinti vaikų skaitymą, ugdyti susidomėjimą knyga jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų tarpe. Jais buvo siekiama supažindinti vaikus su knyga kaip meno kūriniu, kuriame turėtų tobulai derėti tekstas ir iliustracija, žodis ir spalva.

Leidykla „Burokėlis“ dar tik žengia pirmuosius žingsnius Lietuvos vaikų literatūroje. Tačiau startas svarus ir pastebimas – trys knygos, su kuriomis progos pirmą kartą susipažinti turėjome neseniai praūžusiose „Sostinės dienose“.

Sauliaus Vasiliausko pokalbis su menininke Paulina Pukyte – apie nesusikalbėjimą ir trečiąją rašytojos knygą.

Š. m. rugsėjo 22 d., pirmadienį, 17.30, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) bus atidaroma Lietuvos centrinio valstybės archyvo paroda „Romain Gary ir jo šeima archyviniuose dokumentuose“.

Š. m. spalio 1-6 dienomis vyks 25-asis tarptautinis literatūros festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo 2014“. Šių metų festivalio tema – „Kanoninės formos – reliktas ar poezijos pamatai?“.

Nežinau, ar galima sakyti, kad antrą knygą išleidęs poetas jau turi kokią savo klišę, bet, atrodo, Mindaugo Nastaravičiaus atveju formuojasi maždaug tokia – čia tas, kuris po Sigito Parulskio apie tikros kiaulės skerdimą rašo. Toks agrarinis poetas. Be to, rašo apie save, pasakoja istorijas ir labai neaišku, kur čia ta poezija. Į tokias reakcijas poetas reaguoja ir pačioje knygoje (eil. „istorija apie praeitį, dabartį ir visa kita, ko nebus“), bet jų netrūksta ir rašytinėje bei sakytinėje recepcijoje. Apie tai norėtųsi ir man pasvarstyti, nes M. Nastaravičiaus poezija man (gal ir neadekvačiai) patinka.

Kęstutis Navakas, 2013 metais išleidęs knygelę „Udo ir Dra niekaip nesusikalba“, nominuotą Metų knygos rinkimams, 2014 metais išleido dar vieną knygelę vaikams – „Žvėreliai mokosi draugauti“. Pirmoji knyga – pasaka apie uodą, vardu Udo, ir dramblį, vardu Dra. Antrojoje knygelėje – jau keturios pasakos. Skaitytojams žinoma „Udo ir Dra“ bei trys naujos: „Ge ir visi miško žvėrys“, „Ži ir Be stebi saulėlydžius“ ir „Mū ir Miau nenori keistis vardais“.

Gera naujiena knygų mėgėjams: kaip ir kiekvieną rudenį buvo pristatyta leidyklos „Tyto alba“ lietuvių autorių 2014–2015 m. rudens ir žiemos knygų kolekcija. Pasak leidyklos vadovės Lolitos Varanavičienės, tiek grožinės, tiek mokslinės lietuvių kūrėjų knygos skaitytojų yra labai laukiamos ir perkamos. Todėl tvirtinantiems, jog lietuvių literatūroje pasiūla išties menka, siūlome netrumpą sąrašą knygų, kuriame kiekvienas skaitytojas atras sau ką nors savo ir artimo. Juolab kad čia gausu ne tik grožinės, bet ir mokslinės literatūros knygų.

Šiemet minimas Lietuvoje gimusio prancūzų rašytojo Romain Gary 100-metis. Remdamasi Lietuvos centriniame valstybiniame archyve saugomais dokumentais, straipsnio autorė Elžbeta Šimelevičienė klajoja po rašytojo Romaino Gary gyvenimą ir bando įminti mįsles apie jo gimimo vietą, kilmę, tėvus ir kt.