Su ADOMU DRUKTENIU kalbasi JURGITA MIKUTYTĖ

Adomas Druktenis gimė 1931 m. Raseiniuose. 1953–1958 m. Vilniaus valstybiniame universitete studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą. Paskui buvo paskirtas į tuometinę Grožinės literatūros leidyklą (vėliau „Vaga“) ir dirbo joje iki 1977 m. pabaigos. Beveik visus tuos metus dirbo verstinės literatūros redakcijoje, perėjo redaktoriaus darbo pakopas nuo jaunesniojo iki vyresniojo. 1977–1992 m. dirbo „Mokslo“ leidykloje. Suredagavo apie 70 verstinės literatūros knygų, išvertė bene 40, tarp jų – H. Sudermanno, S. Zweigo, L. Franko, O. Preußlerio kūrinių, brolių Grimmų pasakas.

Balandžio 2-ąją, žymaus danų pasakininko Hanso Kristiano Anderseno gimimo dieną, švenčiama Tarptautinė vaikų knygos diena. Ši diena pasaulyje minima nuo 1967 m.

2008 metų A. Lindgren atminimo premija bus įteikta australų rašytojai Sonyai Harnett.

Šią premiją, kuri skiriama šešti metai iš eilės, gegužės 28 dieną įteiks Švedijos karalienė Viktorija. Premijos teikimo ceremonijoje taip pat dalyvaus Švedijos kultūros ministrė Lena Adelsohn Liljeroth.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga kartu su LR kultūros ministerija trečią kartą rengiasi skirti Šv. Jeronimo premiją grožinės ir humanitarinės lietuvių literatūros vertėjui už profesionaliai ir meniškai į užsienio kalbą išverstus kūrinius, už lietuvių literatūros populiarinimą užsienyje.

Sveikiname visus su prasidėjusiu pavasariu ir toliau laukiame jūsų įspūdžių, atsiliepimų, aprašymų, nuotraukų kaip sekasi dirbti su „Vaikų kalendoriumi“. Pagrindinė kovo mėnesio tema – S. ir T. Napola dvi knygos: „Šiaudinukė ir Veltinukė“ bei „Šiaudinukė, Veltinukė ir Lituvėnų padauža“. Taip pat kovo mėnesį minime talentingos vertėjos Eugenijos Stravinskienės (iš švedų kalbos išvertusios apie dvidešimt A. Lindgren, M. Gripe‘s ir kitų autorių kūrinių vaikams) gimtadienį.

Per 2007 metų knygų aptarimą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute konstatuota, kad lietuvių proza kokybiškai vis dar atsilieka nuo poezijos, o pasižvalgius pro prasivėrusią Šengeno erdvę į kaimynę Latviją akivaizdu, kad ten proza tebedominuoja. Vertėtų praverti ne tik fizines, bet ir literatūrines sienas, nes peržvelgus šių metų Vilniaus knygų mugės programą matyti regresas – pernai latvių autorių pristatymai buvo trys, o šiemet telikęs vienas.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga 2007 m. įsteigė Antipremiją už aplaidų požiūrį į vertėjo darbą ir gerų leidybos tradicijų nepaisymą per pastaruosius trejus metus: už nevykusius grožinės ir humanitarinės literatūros vertimus (už originalo iškraipymą, prastą lietuvių kalbą, aklą sekimą kitu to kūrinio vertimu), už vertėjo autorinių teisių pažeidimą (vertėjo pavardės neminėjimą, vertimų kartotinius leidimus be sutarties etc.), už netikusį redagavimą. Kandidatus Antipremijai siūlė skaitytojai. Pasiūlytas knygas vertino savo srities profesionalai.

Pradėsiu nuo pradžių – nuo pirmosios mugės dienos, nuo ketvirtadienio, nuo savo (ir kitų atėjusiųjų... ) didžiojo atradimo.

Esu kūrybinėje studijoje. Joje – dailininkas ir rašytojas Kęstutis Kasparavičius. Šalia jo – du kiti dailininkai, Romas Orantas ir kūrybinės studijos šeimininkė Sigutė Chlebinskaitė. Apie Kasparavičių gandų po Lietuvą sklido daug. Per daug. Tie gandai tapo beveik mitais. Neva gyvena jis pasislėpęs savo gūdžiuose miškuose, niekada ir niekam nesirodo, neišsipasakoja. Su skaitytojais nebendrauja.

Dar ir kaip bendrauja! Atvirai pasakoja, kad būti dailininku jam patinka labiau nei rašytoju. Kad pasakas susapnuoja. Jei sapne košmaras – nepiešia jo. Ir nerašo. Pasilieka sau.

Keli  žodžiai knygos pasirodymo 65-mečio proga

„Aš įsivaizduoju kaip jūs merkiate gėles svetainėje ir nekenčiu viršilų“  - taip savo mamai kadaise rašė grafas Antuanas de Sent Egziuperi. Laiško autorius – prancūzas. Jam - dvidešim vieneri. Jo mama žino, kokie viršilos moka būti koktūs. Pirmojo pasaulinio karo metu ji tarnavo gailestingąja sesele.  Karas, dėkui Dievui, baigėsi...