Man ne kartą buvo pasitaikiusi proga pakeisti namuose esančią apdriskusią, byrančiais puslapiais knygą ta pačia, tik naujesne. Nė karto ta proga nepasinaudojau. Juk tos suplėšytos, dėmėtos, apipaišytos knygos – tarsi prisiminimų gūsis. Gaila jų. Jos su manimi dalinosi visais gyvenimo džiaugsmais ir vargais. Taip ištikimai tarnavusios, jos nusipelnė ramios senatvės lentynoje...

Dvi knygos vaikams – Kęstučio Kasparavičiaus „Baltasis Dramblys” ir Selemono Paltanavičiaus „Kur išskrido pasakėlė” – išleistos regos negalią turintiems žmonėms pritaikytu raštu.

Siekdama atkreipti leidėjų ir skaitytojų dėmesį į vertimo kokybę ir vertėjo darbą, ginti literatūros vertėjų teises ir profesijos prestižą, Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga vėl ketina skirti Antipremiją už aplaidų požiūrį į vertėjo darbą ir gerų leidybos tradicijų nepaisymą per pastaruosius trejus metus: už nevykusius grožinės ir humanitarinės literatūros vertimus (už originalo iškraipymą, prastą lietuvių kalbą, aklą sekimą kitu to kūrinio vertimu etc.), už netikusį redagavimą, už vertėjo teisių pažeidimą (vertėjo pavardės neminėjimą, vertimų kartotinius leidimus be sutarties, nesąžiningą leidėjų elgesį su vertėjais ir pan.).

Seniai teko skaityti mokslinę ar šiaip fantastiką. Pamenu tuos laikus, kai „Eridano“ leidyklos knygas rydavau kaip dražę, nemažai žmonių tai daro ir dabar. Jie ne tik aktyviai skaito fantastiką, bet dar ir buriasi į renginius, persirenginėja elfais, žaidžia temines šaradas... Bet dabar ne apie tai. Užsiminiau apie fantastiką, norėdamas pristatyti Iaino Bankso galbūt ne visai fantastinio kirpimo skaitalą „Tiltas“. Pats I. Banksas prie mokslinės ar paprastosios fantastikos knygų pasirašo Iain M. Banks, prie prozos – tiesiog Iain Banks. Rožinė knygelė „Tiltas“ priklauso pastarajai kategorijai.

Pagalvojus apie Maxą Frischą (1911–1991), prieš akis visuomet iškyla blausiai oranžinis „Homo Faber“ pirmojo lietuviško leidimo (1967, vertė Vytautas Petrauskas) viršelis ir padvelkia svilinančia dykumos aitra. Prisimenu ir andainykštę nuostabą, kad pasakojimas gali būti toks skaidrus ir subtiliai (ne išpažįstamai) atviras. Dabar, kai užverčiu paskutinį „Montauko“ lapą, ir vėl nedyla biraus svidinančio smėlio asociacija („Rupus smėlis. Reikėtų kokį kartą eiti, kol ant padų neliks odos ir tikrai ims kalbėtis su savimi“, p. 107) – nugremžiančio bet kokį perteklių (jausmų, vaizdų) ir drauge lemiančio neskubrią pasakojimo tėkmę.