|
2011-12-22 Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga skirs premiją vertėjo profesijos bičiuliams
Bičiulių premija skiriama asmeniui arba organizacijai, per pastaruosius vienerius metus ypač nusipelniusiems meniniam vertimui ir vertėjo profesijai.
|
|
2011-12-21 Neringa Butnoriūtė. Būdravimas uždarame rate
Pažintis su Ilzės Butkutės kūryba įvyko dar pavasarį, per gegužę vykstančią poezijos šventę. Tada įsiminė autorės balsu skaitomas tekstas ir nuostaba atsiimant prizą „už klasikinės eilėdaros reabilitaciją ir pirmąją poezijos knygą, iš karto tapusią reiškiniu“. Sąmonė atrenka, kad kažkur kultūrinėje spaudoje ne kartą būta I. Butkutės tekstų atskiruolių. Kai jie jau surinkti ir išleisti, kyla noras patikrinti, kas yra šis „reiškiniu“ pavadintas poetinis darinys.
|
|
2011-12-21 Julianas Barnesas: „Grožinė literatūra – geriausias būdas išsakyti tiesą“
Julianas Barnesas (g. 1946) kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, idėjų romano Renesanso architektu, o jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce’o ir Milano Kunderos kūriniais. Leidykla „Baltos lankos“ neseniai išleido vieną geriausių jo romanų „Flobero papūga“. Šiais metais už romaną „Pabaigos nuojauta“ („The Sense of an Ending“) rašytojas apdovanotas prestižine Bookerio premija.
|
|
2011-12-14 Viktorija Daujotytė. Malonės ženklų ieškanti poezija
Aldonos Elenos Puišytės elegiškai ir elegantiškai atrodančią (viršelis ir maketas Kęstučio Grigaliūno) lyrikos knygą (ir mažas akmenukas yra akmuo) „Begaliniam kely“ skaičiau klausimo apie tikrovę akivaizdoje. Klausimo, kelto ir Česlovo Milošo, kalbėjusio apie vis didėjančią neįvardytą žmogaus tikrovę. Kur ir kaip yra ši tikrovė, ar ji lieka neįvardyta dėl to, kad neturime kalbos, kuri gebėtų tai padaryti, ar dėl to, kad dalies tikrovės nepersmelkia atskiros patirtys? Ar ir dėl to, kad atskiros patirtys, turinčios išėjimų į kalbą, yra pernelyg užsiėmusios, susirūpinusios savo asmenine istorija?
|
|
2011-12-06 Eglė Grajauskaitė. Tarp nežinomybės ritualų
Inis nė nenutuokė, kuo nori būti. Tiesą sakant, jis tikrai žinojo, kad ne tik niekados niekuo nenorėtų, bet ir niekados niekuo nebus. Pasaulis jau iki kraštų buvo sklidinas žmonių, kurie kuo nors buvo, ir dauguma jų dėl to aiškiai nebuvo laimingi. (p. 50)
|
|
