Per kelerius Lietuvoje praleistus metus vertėjo, rašytojo ir kritiko Corneliaus Hellio gyvenimas pasisuko ta linkme, kuria jis pasiryžęs eiti dar ilgai. Išmokęs lietuvių kalbą, pirmuosius straipsnius apie austrų literatūrą jis publikavo „Literatūroje ir mene“, vėliau sudarė kelias lietuvių literatūros antologijas, į vokiečių kalbą išvertė Renatos Šerelytės romaną „Mėlynbarzdžio vaikai“, parašė knygą apie Vilnių („Der eiserne Wolf im barocken Labyrinth. Erwachendes Vilnius“), 2010 m. gavo Šv. Jeronimo premiją už profesionalius vertimus ir ilgametę veiklą populiarinant lietuvių literatūrą vokiškai kalbančiose šalyse, o šių metų balandžio mėnesį tapo Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos (LLVS) garbės nariu. Kadaise buvęs tolimas, šaltas ir svetimas, Vilnius vertėjui tapo antraisiais namais. CORNELIŲ HELLĮ apie Lietuvą, kalbą, vertimus ir, žinoma, literatūrą kalbina DŽORDANA GRAICEVIČIŪTĖ.

Lietuvoje pagaliau išleista solidi knyga, skirta Latvijai – Arvydo Juozaičio „Ryga – niekieno civilizacija“. Ji yra šiuolaikiška, parašyta per maždaug porą metų ir per pastarąjį pusmetį išleista (šio sudėtingo teksto redaktorės L. Paškevičienė ir V. Ališankienė). Tie, kas paima masyvią (430 puslapių) knygą, net žvelgdami į itin stambiomis raidėmis ant viršelio užrašytą žodį „Ryga“ vis dėlto sutrikę klausia, apie ką ji.

Retkarčiais vis pagalvoju apie elektroninių knygų skaityklę. Kiek ji sutaupytų man vietos, kaip paprasta būtų parsisiųst kai kurias knygas ir kaip patogu ją visur vežiotis. Tikrai nemanau, kad dėl to mesčiau skaityti popierines knygas. Esu per daug prisirišęs prie popierinės knygos kvapo, verčiamų puslapių šnaresio, rausimosi lentynose, estetinio knygos vaizdo. Naiviai tikiuosi, kad šitam pasauly atsiras vietos viskam...

Kasmet, vos tik pasirodo „Poezijos pavasario“ almanachas, pradedama svarstyti – kodėl toks, o ne kitoks, kas pražiūrėta, kas neįdėta, ar visi į jį patekę autoriai yra verti ten būti?.. Sudarytojas ima aiškinti ir aiškintis. Jo teisė, kiek užkulisių atverti. Tačiau abejonių nekyla: nuveikiamas milžiniškas darbas – tekstus reikia surinkti (neužtenka paskelbti, kokiu adresu siųsti, kai kuriems autoriams reikia skambinti, kalbinti, klausti, ką nauja parašę...) ir atrinkti (čia veikia viskas – literatūros tendencijų ir kontekstų išmanymas, jautri sudarytojo poetinė klausa, asmeninis skonis...). Ne pirmus metus kalbama, kad būti almanacho sudarytoju – vargas, bausmė, pareiga... Tačiau kartu ir atsakomybė prieš kuriančiųjų bendruomenę, garbė – juk patikėtas tikrai nelengvas uždavinys.

Ankstesnių kartų vaikams ir jaunimui didelę įtaką darė knygos apie indėnus: J. F. Cooperio, K. Majaus ir L. Velskopf-Henrich romanai. Šiandien ši vertinga literatūra atrodo primiršta, todėl nutarėme pakalbinti rašytoją ir vertėją Teodorą Četrauską, išvertusį K. Majaus kūrinių, prieš 25 metus sulaukusių neregėto populiarumo.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos skelbtą Pirmosios poezijos knygos konkursą laimėjo Aidas Jurašius (eilėraščių rinkinys „Luiso Alberto Salvatjeros gyvenimo aprašymas“). Poezijos konkursui buvo pateikta 13 rankraščių.

Gegužės 10 d. Paveikslų galerijoje ketvirtą kartą įteikta redaktoriaus premija – „Auksinė lupa“. Šį „Vagos“ leidyklos ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos apdovanojimą šiemet pelnė vertėjas, redaktorius, kultūrologas Petras Kimbrys. „Už viso gyvenimo darbą, lydint literatūros kūrinius nuo autoriaus ir vertėjo iki spausdintos knygos“, – skelbia apdovanojimo formuluotė. Šia proga PETRĄ KIMBRĮ kalbina ASTRIDA PETRAITYTĖ.

„Dešimties pasakėlių vėrinys“, bet, kaip skaitant paaiškėja, – labiau kratinys. Tačiau niekur nedingsi, autorius – produktyvus, aktyvus ir gausiai leidžiamas. Liūdna, kai net plona vaikiška, iš pirmo žvilgsnio niekuo nekalta knygutė tampa liudininke, kad gyvename užmaršties visuomenėje, kurioje pakanka pakeisti knygos pavadinimą ir dailininką, ir ši jau gauna Kultūros ministerijos paramą leidybai kaip nauja (omenyje turimas leidinys Romas Sadauskas. Karaliai ir mašalai: dešimties pasakėlių vėrinys. – Iliustravo Danutė Kvietkevičiūtė. – Vilnius: Žaliosios girios, 2005. – 37, [3] p. : iliustr.).

Vilniaus universiteto biblioteka kartu su Vilniaus universiteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų institutu gegužės 12 d. kviečia į knygos „Pamirštoji mecenatystė: Dovanų Vilniaus universiteto bibliotekai knyga, 1792–1832” pristatymą. Knygą sudarė ir parengė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto profesorius Arvydas Pacevičius.

Tarptautinės vaikų knygų mugės Lvove metu mažiesiems skaitytojams atsivėrė lietuvių vaikų literatūros erdvė – Kūrybinė knygos laboratorija. Į Ukrainą skaityti, diskutuoti, piešti, gaminti knygų ir kurti joms tekstų buvo pakviesti keturi garsūs Lietuvos knygų menininkai – Kęstutis Kasparavičius, Sigutė Chlebinskaitė, Paulius Juodišius bei Sigutė Ach.

Balandžio 28 d. Kritikų klubas pakvietė į diskusiją „Literatūros kritika ir leidyba – dvi priešingos stovyklos?“ Diskusijos išeities tašku tapo mintis, jog grožinės literatūros leidėjai, platintojai ir literatūros kritikai turi bendrų siekių – populiarinti knygų ir skaitymo kultūrą, kurti autorių hierarchijas ir jų prestižą, skatinti konkurencinę kovą dėl vienokių ar kitokių estetinių ar ideologinių vertybių įtvirtinimo, bet kartais susidaro įspūdis, kad leidėjai ir kritikai gyvena tarsi atskiruose pasauliuose, mato ir kalba apie skirtingas lietuvių literatūras.

Kiekvienais metais bibliotekų savaitės metu įteikiami metų geriausių bibliotekininkų vardai ir premijos bibliotekų specialistams už reikšmingiausius darbus bibliotekų veikloje ir išskirtinius profesinius laimėjimus per praėjusius metus. Geriausi 2010 metų bibliotekininkai gegužės 3 d.  apdovanoti Kultūros ministerijos Baltojoje salėje.

Per trisdešimt metų nuo debiuto „Nemuno“ žurnale rašytojas Jurgis Gimberis parašė trylika knygų, kuriose apstu humoreskų, novelečių, aforizmų, misių (mini esė), notabenių (nota bene – gerai įsidėmėk!), komiškų vaizdelių, poetiškų miniatiūrų, manifestų, prakalbų, testų, memorandumų ir kt.

Bolonijos vaikų knygų mugė, mano galva, turėjo būti ne Bolonijoje. Renginiui tiktų neįdomus miestas, nes net man, knygų iliustruotojui, nesinorėjo žiūrėti į knygas, bet norėjosi vaikščioti po Boloniją, nepaprasto išorinio ir vidinio grožio miestą iš molio. Iš tokio pat molio Dievas nulipdė Adomą.