Prieškario metais buvo įsteigta Ukmergės miesto premija, kuri kelerius metus iš eilės buvo skiriama už romantiškiausią metų literatūrinį kūrinį. Pirmuoju Ukmergės literatūros fondo premijos laureatu 1937 m. tapo profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas už romaną „Krizė“. 1938 metais ši premija buvo paskirta rašytojui Kaziui Borutai už knygą „Mediniai stebuklai“.

Ateina vasara, o su ja ir galvosūkis, kaip padaryti, kad takelis į biblioteką neužželtų. Juk ne paslaptis, kad bibliotekose skaitomumas vasarą sumažėja: visiems norisi pabūti gamtoje ar prie jūros. Tačiau ir viena, ir kita gali būti suderinama. Sakoma, kad jei Mahometas neina pas kalną, tai kalnas ateis pas Mahometą. Iš tiesų galimybės pasiekti skaitytoją yra: reikia tik išeiti iš patalpų į platesnes erdves: gatves, kiemus, parkus. Tai nėra lengva, tačiau viskas įmanoma.

2002 metais, minėdamos Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos 80-metį, Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija įsteigė kasmetinę Juozo Tumo-Vaižganto premiją.

Norėčiau gražios pradžios šiam tekstui ir jei skirčiau daugiau laiko pamąstymui, paėjėčiau Kosciuškos gatve iki Neries ar pasukčiau kita kryptimi – Kalnų parko link, gal net užlipčiau ant Trijų Kryžių kalno (vienu metu tą dariau reguliariai), tikiu, kad ją ir sugalvočiau. Gražią, prasmingą įžangą. Kita vertus, čia pat prisimenu vieną pamoką apie gražius tekstus: pradėjusi nuoširdžiai girti vieno poeto taiklų ir dailų, kaip man atrodė, kito poeto ir jo kūrybos apibūdinimą, buvau pristabdyta. Pamokymo mintis buvo tokia – itin gražūs pasakymai apie kitus labiausiai kalba apie patį sakantįjį. Nuo to ir dera pradėti šį tekstą.