Thomo Manno asmenybė – savotiška misterija, dar ir šiandien mįslinga ir nelengvai suvokiama savo aistromis, gyvenimu ir kūryba.

Knygos autorius į visą žymaus vokiečių rašytojo gyvenimą ir kūrybą pažvelgė kitomis, naujomis akimis, gilinosi į tokius dalykus, į kuriuos ankstesni Thomo Manno biografijos ir kūrinių tyrinėtojai net neatkreipė dėmesio, itin įdomiai pateikė įvairių smulkmenų, intymių gyvenimo akimirkų nuotrupas, nemažai biografijos detalių, dar iki šiolei neaprašytų, neskelbtų ir daugeliui, be abejonės, nežinomų. Net pasitelkdamas tylias aistras ir meiles – jų rašytojas tikrai nestokojo – H. Kurzke padeda geriau suvokti biografijos vingius, per karą ir tremtį patirtus sukrėtimus, išgyvenimus.

Angelė Jasevičienė

Kiekvienas vos tik gimęs žmogus iki pat gyvenimo pabaigos įkalinamas savo kūno „kalėjime“. Kūniškasis pavidalas yra neatsiejama žmogaus dalis, su kuria belieka susigyventi. Kaip yra pasakęs kultūrologas Anthony Giddensas, „turėti kūną – kiekvieno žmogaus privilegija arba pasmerkimas, nes jis yra tiek gerovės ir malonumų jausmų šaltinis, tiek ligų bei kančių vieta“.

Gintarė Adomaitytė

Apie Vandos Juknaitės knygą "Ugniaspalvė lapė" (Vaga, 1983)


Kodėl taip nutiko? Mano namų lentynoje eseistika pasiekiama ranka. Poezija - kiek aukščiau. Reikia ir pasistiebti.  Bet proza, ta lietuviška proza, nukeliavo į pačią palubę. Lipu kopėtėlėmis. Ir kiek visko randu... Net jei rūpi tik dulkės ir voratinkliai - vis tiek užsimirštu. Užsimirštu, kad prisiminčiau.  Skaitau. Braukiu dulkes, kaip nebrauksi, bet kitas.

Bryony Gordon

Gyvenime esti žodžių, kurių tiesiog nesinori girdėti. Šie žodžiai priverčia tavo širdį apmirti, dvasią eižėti, o kraują stingti. Kai išgirsti, kad: „Taip, su šia apranga tavo pasturgalis atrodo tikrai storas“, „Tavo sijonas įsipainiojo į kelnaites“, „Prašyčiau kiek palaukti“, „Džordana ir Peteris Andre išsiskyrė“, „Džordana ir Peteris Andre vėl kartu“ ir galiausiai, bet tikrai ne mažiausiai – „Netrukus pasirodys nauja Hario Poterio dalis“.

Gintarė Adomaitytė

Apie Gabrielės Klimaitės novelių ir esė knygą "Liūdnas malonumas" (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005)

... Šiaurės Atėnai... - Vašingtonas? Gal būtent taip galime nubrėžti jaunos rašytojos Gabrielės Klimaitės kelią?

Gabrielė 1980 metais gimė Klaipėdoje, ten ir augo. Baigusi Ąžuolyno gimnaziją studijavo Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute Vilniuje, o 2004 metais ėmė dirbti Lietuvos Respublikos ambasadoje Vašingtone.

Šiaurės Atėnų savaitraštį įterpiau ne šiaip sau. Būtent jo puslapiuose pirmą kartą atkreipiau dėmesį į vardą ir pavardę: Gabrielė Klimaitė. Atsimenu teksto pavadinimą - Trolicus Vilnensis. Ką ten pavadinimą - neišblėso pats tekstas. Pamenu, kad bičiulių rate smagiai jį aptarėme.

Gintarė Adomaitytė

Apie Emilijos Vitkūnaitės knygą "Gryčiutė prie Šventosios"  (išleido Anykščių literatų klubas "Marčiupys", 2008)




Nežinau, koks šėtonas ar angelas retsykiais mane apkrauna širdžiai nemielu darbu: teisėjauti. Ir kur... Literatų konkursuose! Kas nežino, kad  rašantys žmonės ir jautrūs, ir ambicingi. Kaip paskirstyti prizines vietas? Vargas... Kartais - didelis vargas. Teksto gylio neišmatuosi, jo svarbos ir svarumo nedėsi ant svarstyklių.

Toma Gudelytė

Straipsnyje „Apie žodžio prigimtį“ („О природе слова“, 1921) Osipas Mandelštamas kėlė klausimą, ar rusų literatūrą galima vadinti corpus unum, saugantį tapatybės tęstinumą. Atsakydamas į pesimistinę Piotro Čaadajevo1 viziją, tvirtinančią istorinį ir kultūrinį Rusijos atskyrimą tiek nuo Vakarų, tiek nuo Rytų tradicijos, tikrą intelektualinę skraidūnę, O. Mandelštamas tvirtino, jog būtent kalboje slypi ta achroniška jungtis (remiantis bergsoniškąja samprata), kuri lemia tautinės literatūros genotipą ir atskleidžia vidines tautos mąstymo struktūras. Tuo pačiu „sidabro amžiaus“ poetas pripažino ir išorinių tarpusavio ryšių svarbą, ir prasmių substratų įtaką žodžiams, kurie nuo pat savo etnogenezės mezga dialogą su kitais kultūriniais dariniais. Dėl šios priežasties, anot O. Mandelštamo, rusų kalba tęsia helenistinę tradiciją, kaip kad romanų kalbos tebesaugo lotynų kalbos paveldą.

Viktorija Daujotytė


Šiemet vyksta daugybė renginių, skirtų garbingam Lietuvos vardo paminėjimo jubiliejui. Birželio 17 d. LR Prezidentūroje buvo pristatytas specialiai šiai sukakčiai parengtas leidinys „Lietuvos tūkstantmetis. Millennium Lithuaniae“.

Gausiai iliustruotą knygą išleido Lietuvos dailės muziejus, leidinį sudarė ir tekstus sukūrė Mindaugas Šapoka. Knyga parengta pagal dr. Irenos Vaišvilaitės sukurtą Lietuvos tūkstantmečio programos kilnojamosios parodos „Lietuva: kultūra ir istorija“ koncepciją. Leidinyje glaustai išdėstomi pagrindiniai Lietuvos tūkstantmetį iliustruojantys istoriniai faktai. Banguojanti mūsų šalies raida iš tūkstantmečio perspektyvos atsispindi ir knygos skyrių pavadinimuose – „Senoji valstybė“, „Carų valdžioje“, „Valstybės atkūrimas“, „Okupacijų laikotarpis“, „Nepriklausomybės atkūrimas“. Įvadą šiam leidiniui parašė literatūrologė profesorė Viktorija Daujotytė, kurios mintis, išsakytas knygos pristatymo metu, skaitytojams siūlo „Literatūra ir menas“.

Brigita Speičytė


Neseniai pasirodė Viktorijos Daujotytės monografija „Vieninteliam miestui: Juditos Vaičiūnaitės Vilnius“ (Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2009). Knygos intencija – išryškinti J. Vaičiūnaitės Vilnių kaip „poezijos savastį“, kaip „vientisiausią poetinį Vilniaus vaizdinį XX a. lietuvių literatūroje“ (p. 34, 14), galbūt apskritai vieną ryškiausių praėjusio šimtmečio lietuvių kultūroje. Vilnių, J. Vaičiūnaitės „atvertą lietuvių kalba ir lietuvių kalbai“ (p. 17), jo vidines kultūros formas, kurias sukuria menas ir be kurių viešosios programos pritrūktų turinio.

Angelė Jasevičienė

Mirtis ir meilė – populiariausios lietuvių rašytojų temos. Populiariausios, nes stulbinančiai universalios. Juk tūlas skaitytojas gali nieko neišmanyti apie ekologiškas žaliųjų idėjas, verslo perspektyvas ar dzenbudizmą, bet nerastume nė vieno, kuris nebūtų mylėjęs ar mylimas. Kaip ir nerastume tokio, kuris niekada nebuvo susimąstęs apie mirtį.

Gintarė Adomaitytė

Apie Editos Milaševičiūtės romaną "Įsimylėjėlių stovykla" (leidykla „Alma littera“)

Tiesą sakant, abejoju, ar ši knyga tikrai yra romanas. Gal... Kai kas bando knygą vadinti apysaka... Vienaip ar kitaip vadinsime, bet meilės romanų "Įsimylėjėlių stovykloje“  rasime sočiai. Apie moksleivišką aistrą, apie draugystę, apie naivius klystkelius ši knyga.

Debiutas pavyko. Dar ir kaip pavyko...

Deimantė Zailskaitė



Į rankas pakliuvusi Dalios Jazukevičiūtės naujausia knyga, tiksliau, poezijos rinktinė „Šimtas eilėraščių apie nemeilę“, sudaryta iš knygų „Atsisveikinimai“ (1989), „Traukinys Nr. 183“ (1991), „Imperijos moteris“ (2006) ir papildyta keliais naujausiais jos eilėraščiais, iš pradžių nuteikia gan niūriai ir slegiančiai, kaip ir iškalbingas knygos apipavidalinimas (dailininkė Jūratė Stauskaitė): juodų ir baltų tonų maišalynė, raudonos, kraują imituojančios dėmės. Beje, tiek rašytojos vardas su pavarde, tiek skyrių pavadinimai pranašiškai išrėžti raudonai – tarsi aliuzija į krauju užrašytas eiles. Todėl ilgai delsiau – iškart nebuvau pasirengusi įsileisti šių tekstų į savo pasaulį...