Aldona Šiaulienė


Šiandien suomių bibliotekos turi 197 mobiliąsias bibliotekas (bibliobusus). Jų yra 30 mažiau nei prieš dešimtmetį, kadangi kai kurios savivaldybės šias paslaugas nuomojasi iš gretimų rajonų. Mobiliųjų bibliotekų mažėjantį skaičių suomiai sieja su gyventojų migravimu į miestus bei sunkėjančia ekonomine padėtimi, tačiau mano, kad tokios bibliotekos ir ateityje bus labai reikalingos. 1999 metų Suomijos Bibliotekų įstatyme rašoma, kad „viešųjų bibliotekų ir jų teikiamų informacijos paslaugų tikslas yra kurti piliečiams lygias galimybes tobulinant žinias, ugdant asmeninius gebėjimus ir gerinant socialinius įgūdžius“. Gyventojai privalo gauti tokias pačias paslaugas nepriklausomai nuo savo gyvenamos vietos, o šito neįmanoma pasiekti be mobilių bibliotekų.

Lietuvos bibliotekos jau dvyliktus metus iš eilės kviečiamos dalyvauti projekte „Šiaurės šalių bibliotekų savaitė“. Tai tradicinė šviesos ir knygos šventė, sujungianti bibliotekas abipus Baltijos jūros. Šiais metais bibliotekų savaitės renginiai skirti temai „Karas ir taika Šiaurės šalyse“, projektas vyks lapkričio 9 – 15 d.

Aldona Šiaulienė

Geriausiai bibliotekos teikiamas paslaugas įgali įvertinti tik išsamūs ir periodiškai atliekami gyventojų nuomonės tyrimai. Paslaugos – tai bibliotekų ieškojimai besistengiant atsiliepti į vartotojų poreikius. Suomijos bibliotekose vartotojų nuomonė apie teikiamas paslaugas yra tiriama ir jos paisoma. Helsinkio miesto viešosios bibliotekos aptarnaujamo regiono tyrimai rodo, kad aukščiausiu balu gyventojai vertina aptarnaujantį personalą – darbuotojų draugiškumą, patyrimą, paslaugumą, aukštai vertina bibliotekų jaukumą, darbo vietų įrangą, fondo išdėstymą ir aiškumą, reklamą, kiek mažiau – darbo valandas ir eksponuojamas parodas.

Aldona Šiaulienė

2009 m. vasaros pradžioje Suomijos Jyväskylä universiteto kvietimu dalyvavau kasmetinėje Vasaros mokyklos konferencijoje, kur skaičiau pranešimą. Kvietimas buvo puiki proga išbandyti jėgas tokiame renginyje, susipažinti su organizavimo ypatumais ir pasidomėti šalies bibliotekomis. Kelionė į Suomiją buvo prasminga, nes pasisėmiau naujų žinių apie šalies kultūrą ir bibliotekas, todėl negaliu nepasidalyti įspūdžiais, kuriais iki šiol gyvenu.

Jurga Žąsinaitė


Murkdydamiesi lyg iš gausybės rago tebesipilančios grožinės literatūros gilumose ir seklumose, kurių, beje, net nuožmusis sunkmetis nepajėgia išdžiovinti, retai kada bepaklausiame (savęs ir kitų), o kas gi atnaujina lietuvių literatūrą, kas ją traukia iš svajonių romanų, abejotinos vertės detektyvų ir pigaus erotizmo duburių, ar galim literatūrinės kultūros plotmėj lygiuotis į kitas Europos tautas. Žinoma, nepamirštu literatūrinių premijų, pripažinimų, tik ar jų plūdurai pajėgs išlaikyti tokį svoringą (kokybiškai? kiekybiškai?) krūvį? Nuolat savęs šito klausiu, ir ne tik klausiu – mėginu rasti atsakymą ar bent kokią užuominą kompetentingų kritikų analitinėse studijose, išsakytose mintyse. Kodėl man tai rūpi? Nes paprasčiausiai (be jokių misijų ir tikslų) noriu susivokti garmančios ir pamėlusiais skenduoliais paviršiun šokstančios vertės labirintuos. Vinkli metaforika? Seklių minčių žodinė išraiška? Galbūt, bet mano byla bus tokia – adekvati aptariamam objektui. Nebūtinai preciziškai taikli, nes vargu ar įmanoma pataikyti į tai, kas skrieja kelių lankininkų paleistomis strėlėmis.

Ko reikia, kad žmogaus vardas kitų žmonių atmintyje išliktų prabėgus ir šimtui metų po jo gimimo? Vien nugyventų metų –maža. Geriausiai tai rodo darbai, ypač jeigu jie buvo skirti ne savo asmeninei gerovei kurti, bet ir bendriems visuomenės reikalams.

Gintarė Adomaitytė

Apie Francoise  Sagan pirmąją knygą "Sveikas, liūdesy" (iš prancūzų kalbos vertė Laima Rapšytė)

Kas gi čia vyksta? Kodėl jau kelintąjį kartą  rubrikoje ,,Debiutas? Debiutas!” rašau vis vieną ir tą pačią datą – 1980 metai?

Pažadu – gal jau paskutinis kartas.  Bet ką reiškia pažadas, jei pradedu jį nuo trumpo, bet itin talpaus žodelio: gal. Vienaip ar kitaip, kitame rašinyje šuoliuosiu per laiką. Ir ne tik per laiką…

Šiuolaikinės lietuvių literatūros gerbėjams pristatyti Benedikto Januševičiaus, matyt, nebereikia. Šis poetas, aktyviai eksperimentuodamas ir vizualinės, ir garsinės poezijos srityje, vis dėlto nuolat pabrėžia eilėraščio turinio svarbą. Septintąją savo knygą-kompaktą išleidusį poetą kalbina Kasparas Pocius.

Gintarė Adomaitytė

Apie Anetos Anros pirmąją knygą "Katinas Temzėje"  (leidykla "Versus aureus")

Neseniai spaudoje pasirodė naujiena, jog dramaturgė ir prozininkė Laura-Sintija Černiauskaitė apdovanota Europos sąjungos literatūros premija už 2006 m. išleistą romaną „Kvėpavimas į marmurą“. Alfa.lt pasidomėjo, kokiomis nuotaikomis šiandien gyvena rašytoja.

Su rašytoju JONU UŽURKA kalbasi Mindaugas Peleckis

Gintarė Adomaitytė

Apie Vytauto Račicko pirmąją knygą „Kai mes mylėjome vienas kitą“  (Vaga, 1980)



Buvo 1980 metai. Maskvoje vyko olimpiada; archyviniuose kadruose ir dabar retsykiais matome, kaip virš didžiosios valstybės sostinės sklando olimpinis meškiukas.  Bet ar šis įvykis buvo svarbiausias? Fanai ašaromis laistė dainininkų Vysockio, Daseno, Lenono mirtis – rusas, prancūzas ir britas pasitraukė iš šio pasaulio, tarytum būtų susitarę. Pamenu, kad tų metų vasarą dosniai lijo, o anekdoto, kuriuos taip mėgta pasakoti, nepamenu nė vieno.