Užrašų knygelės... Daugiau nei 10 metų rašytojas rašė į jas savo pastabas, įspūdžius, kad vėliau juos panaudotų kūriniuose arba iš jų gimtų nauji apsakymai, apysakos, pjesės. Tokios knygelės buvo net trys.

Aušra Kazlauskaitė

Po dešimties metų pertraukos pasirodė Valdo Gedgaudo eilėraščių rinkinys „Kario šešėlis“ – knyga juodu viršeliu, ant kurios raudonomis raidėmis užrašyti autoriaus vardas ir pavardė, o po jais pilku šriftu gula pavadinimas – „Kario šešėlis“, toks šešėliškas, tylus, vos pastebimas. Autorius išsiduoda, jog „knygos pavadinimo nuoroda į Akiros Kurosawos „Kagemuša“ – neatsitiktinė. Bet ir ne daugiau. Tiesiog antrininkai nepastebimai pradeda veikti savarankiškai, o tu tarytum gedintis brolis grimas žvelgi į anapusinį atgyjančių savo iškamšų šokį – greitą kaip šešėlis, tylų kaip debesys, nuožmų kaip sapnas, nepajudinamą kaip naktis.“

Šiuolaikinėje, nuolat modernėjančioje visuomenėje, kurioje informacinės technologijos veržiasi ne tik į viešą, bet ir privatų gyvenimą, skaitymo kultūra kinta: knygos skaitytoją pasiekia internetu, kompaktinėse plokštelėse, asmenines bibliotekas neretai tuština finansiniai sunkumai, galvą apsuka ne visuomet kokybiška reklama, kuri atima iš mūsų galimybę pasirinkti tik visapusiškai gerą literatūrą.

Apie knygas mažiems ir jauniems

Gintarė Adomaitytė

„Aš puikiausiai žinau, kur mano vieta: pirmoje antrosios klasės eilėje“, – taip savo kūrybą įvertino Williamas Somersetas Maughamas. Amžininkų liudijimu, jis aiškiai suvokė didžiausią savo kaip rašytojo dovaną – gebėjimą pasakoti istorijas, ir nuolankiai susitaikė su tokia padėtimi, tvirtai nusprendęs kiek įmanydamas ja pasinaudoti. Tai jam pavyko. Dabar jau sunku įsivaizduoti neapsakomą Maughamo populiarumą – beveik visą ilgą savo gyvenimą (mirė sulaukęs devyniasdešimt vienerių) jis buvo tarp garsiausių pasaulio rašytojų, jo knygos išverstos į beveik visas žinomas kalbas, o „Aistrų našta“ tapo vienu labiausiai skaitomų XX a. romanų. Kūryba Maughamui atnešė neregėtą šlovę ir didžiulius turtus.

Nors oficiali statistika skelbia, kad iš Europos Sąjungos šalių mažiausiai krizės padarinius jaučia Prancūzija ir Vokietija, tačiau, pasišnekėjęs su prancūzais, jauti, kad baimės akys – didelės, ir nė vienas nėra garantuotas dėl ateities, tuo labiau kad bedarbių skaičius tik didėja... Atrodytų, tokia atmosfera nėra labai palanki literatūrai, tačiau, kai sužinai, kad knygos išperkamos daugiatūkstantiniais tiražais, ir kai iki literatūros premijų sukelto ažiotažo dar toli, o į knygynų lentynas rugpjūčio pabaigoje jau veržiasi 430 prancūzų autorių ir 229 užsienio autorių romanai (pernai tuo pat metu į knygynus atkeliavo neką daugiau – 676 romanai), pradedi manyti, kad galbūt krizė išėjo literatūrai į naudą. Ir, pasirodo, iš tikrųjų, nes kaip tik krizės laikotarpiu išaugo nupirktų knygų skaičius. Galbūt knyga – pigiausia pramoga? O gal knyga priverčia pažvelgti į pasaulį kitomis akimis? Žinoma, į šiuos klausimus gali atsakyti tik konkretus skaitytojas...

Sausio 6 d. Rašytojų klube Vilniuje įvyko vakaras, skirtas Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) premijai įteikti ir laureatui pasveikinti. Vakare dalyvavo poetas Jonas Liniauskas, rašytojas Vytautas Bubnys, poetas Donatas Petrošius, literatūrologė Žydronė Kolevinskienė, literatūros kritikas Valentinas Sventickas ir fleitininkas Andrius Radziukynas.

Dominyko Urbo premija skiriama grožinės ir humanitarinės literatūros vertėjui už debiutą: per pastaruosius trejus metus publikuotą profesionalų, menišką pirmą arba antrą vertimą į lietuvių kalbą.

Lietuvių vaikų knygų iliustruotojai: biobibliografinis žodynas / sudarytoja Vida Narščiuvienė. - Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2009. - 560 p.

Kn. taip pat: Pradinės pastabos / Ingrida Korsakaitė, p. 7-24.
ISBN 978-609-405-018-3

Į ASTRIDOS PETRAITYTĖS klausimus atsako eseistė GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ

Metams baigiantis, pažyra įvairios premijos, sužinome būrį laureatų, skaitome gausybę interviu su jais... Bet parūpo pakalbinti Kultūros žmogų, šiemet buvusį tarsi nuošaliai nuo viso rašytinio, sakytinio ir veiksminio šurmulio...