Neringa Mikalauskienė

Recenzijas reikėtų rašyti taip, kaip Dainius Dirgėla „Poezijos pavasario“ almanache: „Neparašyta recenzija: komentarai paraštėse: Perskaičius Sigito Parulskio „Pagyvenusio vyro pagundas“. Ko tik ten nėra: į vienintelį eilėraštį telpa ir rinkinyje išskaityti autoriaus S.P. biografijos faktai („augina dvi jaukias voveraites, ramiai valgančias iš jo delnų“ (p. 144), ir paties „recenzento“ autobiografija („jį sutikus paklausti: kodėl / jis nusirašė mintis ir pagundas / iš mano moleskine užrašų knygelės – nesvarbu / kad aš ne oskaras vaildas ne vincentas van gogas ar pablas pikasas“, p. 145).

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) 2010 m. lapkričio mėnesį rengia minikonferencią „Grožinės literatūros veikėjų vardų, kreipinių ir titulų vertimas". 

Mindaugas Urbonas

Pagaliau galime lengviau atsidusti, nes ir Lietuvoje pasirodė garsiojo serbų rašytojo Milorado Pavičiaus romanas „Chazarų žodynas“. Iki tol lietuviškai jau buvo išleisti du M. Pavičiaus romanai „Vidinė vėjo pusė, arba romanas apie Herą ir Leandrą“ (2006) ir „Antrasis kūnas“ (2007). Tie, kam teko bent kiek prisiliesti prie šio autoriaus kūrinių, tikriausiai sutiks, kad tai – neeilinis talentas ir išskirtinis postmodernistinės literatūros proveržis. Jo romanuose visada apstu magiškojo realizmo, kuris skaitytoją įtraukia į uždarą pasaulį, kur sunku atskirti tikrovę nuo magiškų dalykų.

Trečioji „Auksinė lupa“, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos ir „Vagos“ leidyklos įsteigta premija redaktoriui už viso gyvenimo darbą, atiteko Bronei Balčienei. Šia proga laureatę kalbina Kazimiera Kazijevaitė.

Britų dienraštis „The Guardian“ paskelbė 10 visų laikų populiariausių vaikų knygų personažų Jungtinėje Karalystėje. Dauguma leidinių prieinami ir Lietuvos skaitytojams. 

Gegužės 12 d. Vilniaus miesto „Šaltinio“ pagrindinėje mokykloje buvo paminėta Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Renginio organizatorius – Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centras. Jam talkininkavo „Šaltinio“ pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Rima Sičiūnienė, dalyviai – pradinių klasių mokiniai.

Leidinys „Skaitykime savo vaikams: vadovas tėvams, turintiems vaikų iki 6 metų“, kaip atitinkantis Valstybinės skaitymo skatinimo programos siekius, 2009-aisiais Lietuvoje išleistas šios Programos lėšomis. Vadove patariama, kaip, kur ir kada skaityti vaikui, pateikiami sąrašai knygų, kuriomis galėsite naudotis, siūloma įvairių pokalbių, kad vaikas imtų domėtis parašytu žodžiu ir pats trokštų išmokti skaityti.

Pokalbis su PETRU VENCLOVU

Šių metų kovo 21 d. Čikagoje rašytojas PETRAS VENCLOVAS buvo apdovanotas grožinės literatūros konkurso „Lietuvai – tūkstantis metų!“ pirmąja premija. Pasidalyti įspūdžiais apie šį konkursą ir viešnagę Amerikoje jį paprašė VIRGINIJA SIDERKEVIČIŪTĖ (Bazelis, Šveicarija).

Lietuvių kalbos tarmės – unikalus ir archajiškas lietuvių kalbos reiškinys, į kurį visai neseniai pradėta žiūrėti labai pagarbiai – kaip į kultūrinį ir istorinį Lietuvos paveldą. Svarbu išmokti saugoti ir puoselėti gimtąją tarmę, atsigręžti į tautos savastį, glūdinčią kalboje. Juk ne veltui sakoma, kad nauja – tai gerai užmiršta sena.

Gegužės 16-30 dienomis vyks tarptautinis  poezijos festivalis „Poezijos pavasaris 2010“. Šiemet festivalis jau keturiasdešimt šeštą kartą pakvies poezijos mylėtojus į susitikimus su poetais, aktoriais bei muzikais visoje Lietuvoje. Festivalio atidarymas „Iš praeities vaizdinių ir ateities svajonių“ vyks Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, gegužės 16 d.

2010 balandžio 29 d. Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje įvyko valandėlė „Susipažinkime su geriausia 2009 metų vaikų knyga“. Renginyje dalyvavo Kupos pradinės mokyklos 1c klasės moksleiviai su mokytoja A. Jarutiene. Renginio metu susirinkusieji buvo supažindinti su rašytojo ir dailininko Kęstučio Kasparavičiaus biografija ir kūryba.

Išleista Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentės dr. Aušros Navickienės monografija „Besikeičianti knyga XIX amžiaus pirmosios pusės Lietuvoje“. Knygoje pateikiama apibendrinamoji 1795-1864 metų lietuviškosios knygos kūrybos, leidybos, gamybos ir platinimo istorija prie Rusijos prijungtose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių etninėse žemėse.

Su VERONIKA ADAMONYTE ir IEVA MAŽEIKAITE kalbasi KAZIMIERA KAZIJEVAITĖ

Šiemet Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos įsteigta Dominyko Urbo premija už vertimo debiutą virto dviem paskatinamosiomis premijomis. Jos atiteko VERONIKAI ADAMONYTEI už Ingos Abelės romano „Ugnis nepabudins“ („Versus aureus“, 2007) vertimą ir IEVAI MAŽEIKAITEI už Denis Cartier (tikr. Gabriella Magrini) „Madam de Lenklo aistros“ („Vaga“, 2010) vertimą. Viena premija liko Lietuvoje, kita iškeliavo į tolimąją Italiją, nes būtent ten I. Mažeikaitę išviliojo susižavėjimas italų kalba ir kultūra. Na, o V. Adamonytę, susidomėjusią baltistikos klausimais ir savo kelią atradusią Lietuvių kalbos institute, patraukė lietuvių ausiai ir širdžiai miela latvių kalba. Apie tai, kuo patrauklios šios dvi tokios skirtingos kalbos ir pati vertėjo profesija, su vertėjomis kalbasi KAZIMIERA KAZIJEVAITĖ.

Daugiau nei prieš trisdešimtį metų buvau apimta idée fixe parašyti mokslinį darbą apie kūrybiškumo ir emocijų ryšį (ar panašų). Viena iš „tyrimų metodikų“ buvo anketos jau ir tuo metu žinomiems menininkams... Jei dabar sąžinėje sukrebždena priekaištai dėl užmestų „didelių tikslų“, tai dėl suvokimo, kad likau apgavusi tuos, kas taip patikliai ir nuoširdžiai atsakinėjo apie savąsias emocijas, kūrybines inspiracijas ir kita. Vis dėlto štai, tarp senų popierių radus JUOZO APUČIO spausdintus, parašu patvirtintus lapus, nutvilkė jau iš Amžinybės bylojanti gyva intonacija... Tikiuosi, ją pajus ir gerbiamieji skaitytojai (taip pat tikiuosi, kad nebus itin priekabiaujama dėl klausimų tiesmukumo, pasikartojimų ir pan. – tai ne interviu, rengtas spaudos puslapiams).

Prieš keletą metų paprašytas autografo, M. Martinaitis man užrašė: „Prilenktas prie atminties – Marcelijus Martinaitis.“ Tai labai lakoniška ir nepaprastai tiksli autocharakteristika, tinkanti visai rašytojo kūrybai. Aišku, skirtinguose žanruose atmintis reiškiasi vis kitaip, tačiau jos balsas M. Martinaičiui visada išlieka svarbus. Naujojoje knygoje „Mes gyvenome / Biografiniai užrašai“ atminties balsas vėl savitas. Ją skaičiau beveik lygiagrečiai su Nobelio premijos laureato Orhano Pamuko veikalu „Stambulas: prisiminimai ir miestas“ ir galvoje nejučia brėžėsi šių daugeliu požiūrių tokių skirtingų knygų paralelės: abu rašytojai atkuria ne tik savąją biografiją, bet ir išsamiai analizuoja tą kultūrinę terpę, kurioje jie formavosi. Tai savotiškas autobiografijos ir kultūrologinės esė ar kultūrologinės studijos junginys.

Rajoninis skaitymo skatinimo projektas „Gerasis skaitymo virusas“

Bibliotekos stengiasi patobulinti naujomis technologijomis grįstas savo paslaugas, bet nemažėja entuziazmas ir skatinti skaitymą. Kaip mokyti mokinį pamėgti knygą? Kelių, vedančių į skaitančių ir kuriančių mokinių pasaulį daug, tik reikia tinkamai juos pasirinkti. Perskaityti grožiniai kūriniai teikia įvairių minčių ir skatina mokinius kalbėti, dalytis mintimis, ugdo kūrybiškumą bei norą veikti.

Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centras įsijungė į Vilniaus Abraomo Kulviečio vidurinės mokyklos pradinių klasių mokinių projekto „Skudurinės Onutės pasaulyje“ veiklą. Projektas vyko š. m. kovo-balandžio mėnesiais. 

Gintarė Adomaitytė

Apie Dainos Opolskaitės pirmąją knygą  „Drožlės“


Jokia paslaptis, kad daugybė žmonių knygą pradeda skaityti nuo pabaigos – nuo ketvirtojo viršelio. Gal šį kartą taip elkimės ir mes?

Gimiau 1979 metų patį vidurvasarį, patį vidurdienį Vilkaviškio rajone. Išaugusi iš moksleiviškų kūrybnių bandymų, dabar studijuoju VPU lituanistiką. Į literatūrą žvelgiu skvarbiu, kartais – gal kiek per reikliu žvilgsniu ir tiesiog piestu stoju prieš tuos, kuriems literatūrologija – sapalis be prasmės. O rašau, nes tvirtai tikiu, jog aplink mus, mumyse ir mums – ne vien tik drožlės...